Truputį mistika, nes manęs autobusai iš esmės nedomina, bet jei kas paklaustų – visada atrodė kaip ta vieta, kur per daug žmonių, per daug kvapų, viskas per lėtai ir šiaip nėra malonu.

Pabandom. Ateinu į Europos aikštės stotelę, link Antakalnio. Atvažiuoja troleibusas, bet jis man netinka ir visai gerai, nes atrodo pakankamai senas, o aš noriu į tą naują, apie kurį pasakoja kolegė. Ir jai kažkaip pavyksta užtaikyti tik į naujus, tad darau išvadą, kad jų ne tiek ir mažai. Dairausi – iš tikrųjų. Troleibusų matau ir naujų, ir senų, bet dauguma autobusų atrodo ne tai, kad padoriai, o gerai, labai gerai.

Blizga, nardo gatvėmis ir, kas bene labiausiai nustebino, važiuoja tyliai. Aišku, pamatau ir keletą užsilikusio paveldo, bet jo gatvėse mažuma. Atvažiuoja man tinkantis autobusas – šiaip prieš tai visą kelionę susižiūrėjau ir susiplanavau išmaniajam, kas iš pirmo karto patogu ir aišku net visiškam ne viešojo transporto keleiviui. Išlipa nemažai žmonių ir tas smagu, nes dingsta pirmoji baimė – tilpsiu! O iš tikrųjų žmonių skaičius visiškai normalus, rytinio piko laikas. Jų nemažai, tačiau nėra pergrūsta, užtenka ne tik oro, bet ir erdvės. Žinoma, čia toks jau visai centrinis mazgas, tačiau viešojo transporto dažnumas irgi maloniai nustebino. Pats laukiau kokias 3 minutes.

Prisėdu ir dairausi. Pirmiausia į akis krenta „interjeras“. Spėju, kad čia tikrai labai naujas autobusas, nes sėdynės visiškai nenutrintos, aplink švaru. Levandomis nekvepia, bet šiaip gaivu, tiesiog jokio nemalonaus kvapo, veikia kondicionieriai. Tiesa, gal kiek per stipriai – girdžiu, kad dvi draugės skundžiasi viena kitai, jog per šalta. O man labai gerai – nei karšta, nei šalta.

Ir dar – švarūs langai, nors gal tiesiog dėkingas saulėtas oras lauke. Tačiau mano namuose langai ne tokie švarūs, reikia pasitempti. Visame autobuse pilna ekranų, kuriuose tai rodo stoteles ir kelionę realiu laiku, tai sukasi video apie elgesį viešajame transporte. Šiaip juokingi ir gerai susižiūri. Bendras vaizdas – malonus akiai ir šiuolaikiškas. O dėl tų video į kažką kreipsiuosi – norėčiau juos rodyti pas mus darbovietėje.

Kitas dalykas – keleiviai. Čia mane labiausiai nustebinusi dalis. Pripažinkime, kad jau turėjau šiokį tokį lūkestį po pokalbių su kolege, kad keleiviai nebus vien mažiau ar daugiau pikti senjorai, asocialūs asmenys ir šiaip kokie kišenvagiai. Jaučiuosi, kaip prisėdęs kur centre parke, atėjęs į kokią visai stilingą miesto kavos vietą ar open space darbovietę. Grupelė studentų aptarinėja paskaitas, daug juokiasi, bet mandagiai, ne iššaukiančiai. Mama su trimis vaikais užėmusi galines gretas – visi ramiai sėdi, dairosi pro langus, mama kažką veikia telefone. Aišku, dauguma įlindę į telefonus, bet aš pastebiu kitą dalyką. 100 proc. važiuojančių šiuo autobusu yra tvarkingi, taikūs miestiečiai, kai kurie susimąstę, rimti, bet iš esmės visi malonūs.

Aš gal truputį išsižiojęs, nes tiesiog natūraliai analizuoju aplinką. Ir tada nutinka štai kas – su manimi pasisveikina. Kaip suprasti? Nesisveikina net kaimynai, su kuriais prasilenkiu gana dažnai. O čia šalia prisėda moteris – pasitempusi, stilinga – ir sako man „labas rytas“. Smulkmena, bet kaip smagu. Tada pavažiavus kelias stoteles įlipa vyras su dviračiu. Galvoju, ar čia taip galima? Įsijungiu google, vedu „dviračiai viešajame transporte Vilnius“ ir išmeta naujieną, kad va, pasirodo, nuo vasaros jau galima dalyje autobusų vežti dviračius. Tiesa, rašo, kad reikia pritvirtinti diržais, bet tas vyras tiesiog tvirtai laiko dviratį ir važiuoja vos kelias stoteles. Jam išlipus pagalvojau, koks tikslas išvažiavus dviračiu lipti į autobusą, bet gal buvo savų priežasčių.

Žmonės čia dirba, kolegė nemelavo. Vienas vyrukas sėdi su ausinėmis ir jau pasijungęs į konferencinį skambutį – tiesa, gal kiek per garsiai kalba, rodos, kažkuria skandinavų kalba, nemenkai gestikuliuoja. Netoliese mergina išsitraukusi kompiuterį. Išlipdamas pažiūriu, kas ekrane – kažką piešia photoshop‘u.

Autobuse yra ir senjorų, važiuojam Antakalnio poliklinikos link, tad natūralu. Bet čia irgi maloniai nustebinusi detalė – senjorai bičiuliaujasi, kažkuo dalinasi. Važiuoja 4-iese, bet net nesuprantu, ar pažįstami, ar čia susipažinę, bet šitas autobusas jiems atrodo kaip koks senjorų klubas. Nedažnai tenka matyti laimingus senjorus, o čia jie taip atrodo, bent jau man.

Išlipau ir pajutau, kad šioje kelionėje autobusu aš pasijaučiau kaip tame Vilniuje, kuris man patinka – draugiškas, nepergrūstas, gana subtilus, ramus, bet kartu su gyvybe, stilingas. O šiaip tai lyg kitoje planetoje, lyginat su ta, kurią įsivaizdavau.

Po to važiavau atgal ir kelionė vyko troleibusu. Nebuvo taip gera kaip autobuse, bet gal tiesiog išgaravo tas pirmas įspūdis. Visgi grįžau greitai, patogiai ir jokių nesklandumų nenutiko. Skaičiau knygą ir neįkyriai stebėjau gražią merginą, sėdinčią priešais. Tiesa, kontaktais neapsikeitėme, bet vilčių ir lūkesčių kitam kartui nemažai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.