Esu dar jaunas žmogus, neseniai baigusi bakalaurą, susiradusi gerai apmokamą darbą, žinoma, ne pagal specialybę, bet atlyginimu tikrai nesiskundžiau.
Niekas už ačiū gerų algų nemoka, teko dirbti gana sunkiai, turėjom tikslą, kurio siekėm kartu su vyru - nuosavas būstas. Tačiau viskas yra gerai tol, kol dirbi, moki valstybei mokesčius, bet atsitinka taip, kai vos ne per vieną naktį iš jauno darbingo žmogaus virsti sunkiu ligoniu. O tada ir pasimato, kiek iš tikrųjų esi reikalingas.
Dažnai Lietuvos gydytojai yra labai giriami, vėlgi, mūsų medicina gana aukšto lygio kaip tokioje mažoje valstybėje. Pagarba jiems už išgelbėtas gyvybes, tačiau ne mano atveju. Kai ligos nustatyti negali iš vieno ar kelių tyrimų, kai nėra aišku, koks specialistas turėtų būti atsakingas už tai, kai liga yra reta, tada tampi nepageidaujamu pacientu. Kodėl taip jaučiuosi? Nes nei vienas nenori manęs gydyti ir
„mėto“ vienas nuo kito. Suprantu, kad Lietuva maža ir tokių atvejų kaip mano pasitaiko itin retai. Belieka sulaukti siuntimo į užsienio šalį, kad apmokėtų konsultacijas, tyrimus ir galbūt procedūras, kurios išgelbėtų mano gyvenimą.
Tačiau gauti tokį siuntimą yra didžiulė misija, nes tai kalnas popierizmo ir viso to vengia mūsų gydytojai, kadangi tektų pripažinti, jog jie nesugeba man suteikti pagalbos. Šiuo metu tiesiog laukiu, gaudau gydytojus, laukiu paskutinių tyrimų rezultatų, kurie vis tiek nieko nekeičia. Specialistas, kuris daugiausiai galėtų man padėti, galima sakyti, mane ignoruoja. Nuo pakeistų vaistų man šiek tiek pagerėjo, tačiau kad ir jie yra kompensuojami, kainuoja apie 100 Eur mėnesiui, o kodėl nekompensuoja man? Nes ligos koduke viena raidė ar skaičiukas ne toks. Ir čia yra įrodymas gerbiamam Verygai, kad net ir tos pačios veikliosios medžiagos vaistai gali veikti skirtingai.
Nenoriu rizikuoti savo gyvybe ir pirmiau bandyti pigesnius vaistus, nes jei jau jie netiks, tik tuomet galėsiu pereiti prie brangesnių. Tai absurdas, kai kalbama ne tik apie sveikatą, bet ir gyvybės išsaugojimą. Niekada nemaniau, kad taip anksti sužinosiu, ką reiškia skųstis brangiais vaistais. Užjaučiu jus, pensininkai, nes iš tokių mažų pajamų pirkti tokius brangius vaistus yra tikrai sunku. Man yra geriau tik todėl, kad turiu vyrą šalia. Jei ne jis, nežinau, kaip judėčiau pirmyn.
„Mūsų šalyje žmogus nėra vertybė“, – šią frazę išgirdau iš pačio gydytojo, kuris mums savo srityje padėjo kiek galėjo. Aš suprantu juos, mes esame per maža šalis, bet ko aš labiausiai dabar noriu, tai galimybės gydytis užsienyje, o apie siuntimą jie net galvot nenori, visi sako, kad čia ne jų sritis, tačiau imtis veiksmų čia, Lietuvoje, taip pat yra neskubama. O aš 8 mėnesius net nesu gydoma dar, brangiais vaistais gydomos tik pasekmės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.