Anglų kalbos kaip pirmosios užsienio kalbos mokosi net 99,0 % Lietuvos mokinių. Anglų kalbos vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje yra nediskutuotinas, gąsdinimas, jog „tuoj visi kalbėsime kiniškai“ yra skirtas nebent visiškai neišsilavinusiai auditorijai, kuri, savaime aišku, negali pasigirti geru užsienio kalbų mokėjimu ar tarptautinės politikos išmanymu. Kiekvienas šiuolaikinis išsilavinęs žmogus turi gerai mokėti anglų kalbą, tai Lietuvos mokyklose yra realizuojama, nors galbūt 99 % rodiklis kitų kalbų atžvilgiu atrodo kiek per daug dominuojančiai.

Antrosios užsienio kalbos (jos mokomasi dažniausiai nuo VI klasės) mokymosi statistika Lietuvoje dvelkia praeitimi ar kažkokiu pereinamuoju laikotarpiu: net 77,2 % mokinių yra pasirinkę rusų kalbą kaip antrąją užsienio kalbą, 16,0 % - vokiečių, 5,3 % - prancūzų, 0,8 % anglų, tik 0,3 % - ispanų ir t. t. Suprantu, jog dar nuo senų laikų yra išlikusi bazė rusų kalbos mokymuisi, bet jau seniai būtų metas sudaryti sąlygas mokiniams aktyviau rinktis tas kalbas, kurios šiuo metu pasaulyje ar Europoje yra labiau reikalingos. Tikrai nereikėtų guostis samprotavimais, jog putinai ar lukašenkos ateina ir praeina, o rusų kalba lieka, santykiai atsigaus ir t. t. Arba aiškinti, jog rusų kalba yra sukurta didinga literatūra, kultūra ir pan.

Pirmiesiems būtų galima paaiškinti, jog Putinas ar Lukašenka atėjo, bet išeiti niekur nežada, kita vertus, neaišku, kas ateis po jų, neaišku, kokia bus Rusijos politika ateityje, pasikeitus vadovams. Aišku tik tiek, jog Rusija, kurioje gyvena 2 % pasaulio gyventojų, nėra nei technologijas, nei aukštesnio lygio kultūrą kurianti šalis (jau nekalbant apie mūsų rusakalbę kaimynę Baltarusiją), todėl nežinia, ką galėtume iš jų perimti ar mokytis. Dėl didingos literatūros rusų kalba: būtų galima paklausti taip teigiančių, kaip jiems sekasi skaityti didingą senovės graikų literatūrą senąją graikų kalba ar ne mažiau didingą lotyniškąją literatūra lotynų kalba. Egzistuoja knygų vertimai. Be to, mokinys, mokęsis užsienio kalbos kaip antrosios, vargu ar sugeba laisvai skaityti grožinę literatūrą ta kalba, nebent tik techninį tekstą.

Pirmąja kregžde būtų galima laikyti Lenkų diskusijų klubo 2019 m. gegužės mėnesį surengtą diskusiją „Lenkų kalba lietuviškose mokyklose – misija įmanoma?“. Iš esmės tai yra sveikintina iniciatyva, tačiau šios diskusijos objektas buvo gerokai siauresnis: domėtasi galimybe lietuviškose mokyklose, ypač Vilniuje, dėstyti lenkų kalbą kaip užsienio (anot pranešėjų, tai praverstų tiek lenkams, lankantiems lietuviškas mokyklas, tiek ir patiems lietuviams), tačiau platesnio pobūdžio klausimų, pavyzdžiui, kokiomis kalbomis būtų galima pakeisti (ar iš dalies pakeisti) rusų kalbą, diskusijos metu kelta nebuvo.

Mano manymu, yra būtina didinti mokiniams galimybes rinktis antrąją užsienio kalbą iš platesnio kalbų spektro. Pasaulyje yra svarbios prancūzų bei ispanų kalbos, beje, ispanų kalbos įtaka auga dėl gausėjančios ispanakalbės populiacijos pasaulyje – norint tuo įsitikinti, pakanka įsijungti beveik bet kurį tarptautinį muzikinį kanalą (pageidautina, ne Rusijos). Svarbu būtų mokytis ir kaimynų kalbų – visų pirma lenkų, skandinavų, gal čekų ar serbų, kroatų, taip pat latvių, ukrainiečių.

Pageidaučiau, jog Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turėtų aiškesnę viziją dėl platesnio užsienio kalbų pasirinkimo. Nesinorėtų girdėti tipiškų biurokratinių atsikalbinėjimų – esą nėra lėšų, programų, mokytojų (lenkų – yra), mokymo priemonių, mokiniai nenori, nesusidaro etatai ir t. t. Per pastaruosius keliolika metų švietimo sritį pasiekė milijardai eurų, įvykdyta šimtai projektų, todėl pats metas būtų pademonstruoti, kaip švietimo sistemai pavyko prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo.

Sveikinu su naujais mokslo metais!