Apie aktyvistų užfiksuotus gyvūnų gerovės pažeidimus rašė dienraščiai, rodė TV žinios, socialiniuose tinkluose nusirito pasipiktinusių įrašų banga. Neišvengiamai siaubingi vaizdai pasiekė ir mane. Matydama beprasmę bejėgių gyvūnų kančią, nejučia prisiminiau atvejį, kai teko pačiai gyvai su tuo susidurti.

Aktyvistų užfiksuoti vaizdai

Praeitą pavasarį, kai keliavau autostopu po Serbiją, su mane paėmusiu žmogumi sustojome degalinėje atsigaivinti. Buvo itin karšta gegužės diena, pusiaudienis, kepino saulė. Pasipildžiusi vandens atsargas ėjau atgal link mašinos, kai pastebėjau šalimais stovintį vilkiką, pilną galvijų. Pro priekabos plyšį mane pagavo liūdnas, išsekusių akių žvilgsnis. Iš esmės galėčiau sakyti, kad esu jau atbukinta gyvūnų kančios – kadangi esu įsitraukusi į gyvūnų apsaugos judėjimą, video su žiauriais vaizdais mačiau daugiau, nei derėtų paprastam žmogui. Ir visgi, šis kartas buvo kitoks.

Tą akimirką labiausiai norėjau viską mesti ir atnešti tiems vargšams jaunikliams vandens; atrodė, galėčiau stotis piestu prieš vežiką, reikalaudama duoti jiems atsikvėpti ir išleisti pasiganyti. Įsivaizdavau, kaip glostyčiau ir raminčiau juos. Bet tuo pačiu mane apėmė ir visiškas beviltiškumo jausmas, nes žinojau, kad iš tiesų šioje situacijoje nieko negaliu padaryti. Su sunkiu akmeniu ant krūtinės grįžau pas manęs laukiantį vairuotoją ir nuvažiavau toliau.

Dabar, žiūrėdama į eksportuojamus veršiukus iš Lietuvos, nusprendžiau nepasiduoti beviltiškumui. Bet jaučiu didžiulį apmaudą, pyktį ir gėdą, kad mes, kaip visuomenė, leidžiame vykti tokiam žiaurumui. Sunku suvokti, kad XXI amžiuje, mokslo ir inovacijų apogėjuje, kai kuriame kosmose skraidančias mašinas ir kalbančius robotus, vis dar nesuradome būdo gauti mėsą be mažų veršiukų tampymo per visą žemyną.

Vis dėlto labiausiai gėda dėl Lietuvos veterinarų neveiksnumo. VMVT neturėjo teisės patvirtinti kelionės tam nepritaikyta transporto priemone ir per tokį karštį. Pasidomėjus daugiau, sužinojau, jog iš Lietuvos per metus išvežama apie 100 000 gyvūnų, didžioji dalis jų – maži veršiukai. Netikiu, kad atsitiktinai 2 aktyvistų pasirinkti sekti vilkikai būtų vieninteliai, nesilaikantys reikalavimų. Baisu pagalvoti apie tai, kad veterinarai, kurie yra atsakingi už gyvūnų gerovę, neužtikrina jų saugumo ilgų kelionių metu, nepasirūpina, jog gyvūnai turėtų vandens per karščius ir dažniausiai žiūri į įstatymus pro pirštus.

VMVT nekompetencijai iškilus į viešumą, institucija sulaukė daugybės priekaištų iš pasipiktinusių žmonių ir gyvūnų apsaugos organizacijų. Tik tuomet, matyt nerimaudami dėl savo reputacijos, tarnybos darbuotojai ėmėsi veiksmų. Rugpjūčio 21 dieną jie paskelbė, kad Lenkijos įmonei, gabenusiai veršiukus, atima leidimą vežioti gyvūnus Lietuvoje. Visgi pagrindiniai kaltininkai –
veterinarai, savo parašu pasmerkę galvijus lėtai iškepti – liko nenubausti. Galbūt sulaukę dar daugiau spaudimo iš visuomenės, VMVT pradėtų atidžiau žiūrėti į savo darbą? Galbūt šį kartą galime neleisti jiems pasprukti nuo atsakomybės? Pyktis, kurį jaučiate, kai matote aplink jus vykstančią neteisybę, savaime niekaip nepadeda kenčiantiems gyvūnams. Bet galime jį transformuoti į veiksmus, kurie turi galią keisti: dalintis informacija, rašyti laiškus, skambinti, informuoti aukštesnes instancijas, palaikyti dėl gyvūnų teisių dirbančias organizacijas.

Jei nieko nedarysime, šio tyrimo sukeltas šurmulys netrukus nutils ir gyvenimas grįš į savo vagas –
gyvūnai ir toliau bus vežami didžiuliais kiekiais į tolimas šalis, o VMVT darbuotojai netrukdomi gers kavą savo kabinetuose, toli nuo kančios, kuriai savo sprendimais leido įvykti. Esu tikra, kad reikia ieškoti būdų situacijai keisti ir reikalauti atitinkamas institucijas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tai mažiausia, ką kaip piliečiai galime padaryti. Nuo mūsų priklauso, ar eilinį kartą užmiršime gyvūnų kančią ir atleisime VMVT aplaidumą, kol šalies nesudrebins naujas tyrimas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.