Jau buvau beišeinanti iš vaikų onkologinio skyriaus, rodės, su visais pasikalbėjau, aplankiau. Beveik tarpduryje prie manęs prieina mažos mergytės mama.
Jauna šeima augina dvi mažas dukreles, kurių viena sunkiai serga. Mergytė gydosi jau koks pusmetis ir šiandien ją su mama sutikau ką tik grįžusias po sunkios operacijos iš reanimacijos į skyrių.
Kaskart lankant vaikus, jas sutikdavau visuomet viskuo patenkintas – gydytojų dėmesiu, slauga, ligoninės maistu. Šiandien turbūt ilgai kaupė drąsą, nes prašyti nėra lengva. Prašyti kelių eurų, kad galėtų nupirkti sulčių ar kitokio maisto po sunkios operacijos sveikstančiai savo dukrelei, nes kelios savaitės kaip tėtis prarado darbą. Jos kišenėje tik keli eurai, už kuriuos ji nieko, išskyrus mažą buteliuką vandens, negali nupirkti savo sunkiai sergančiai dukrai. O, Dieve, kaip baisu...
Labai džiaugiuosi, kad galėjau būtent šiandien atsirasti šalia šios mamos.
Ir tai tik mažytis epizodas iš bedalės Lietuvos gyvenimo, dainuojančios apie laisvę ir neišbrendančios iš skurdo. Tokią Lietuvą išvysti, kai plačiau atmerki akis, atsikemši ausis, atsisuki veidu į tai, ko nenorėtum matyti.
Ir tokios šeimos, turėdamos darbą, sumoka mokesčius, pamaitina savo vaikus ir dar kelis šimtus šalies likimą dėliojančių, plaukus vienas kitam raunančių ir savo „reikalus“ tvarkančių galvų.
Ir kvaila pasirodytų tokiai mamai vieno pono frazė: jūs pasirinkote tokiais būti. Įdomu, ką pasirinktų taip kalbantis žmogus, kai jo šeimą ar jį patį ištiktų bėda ar užkluptų sunki liga. Vėžys graužia ne tik kūną, bet ir suryja visas jaunos šeimos santaupas, nuskurdina ją.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.