Šiemet apsistojome Juodkrantėje, sovietinius laikus menančiuose poilsio namuose (be prabangos, bet švariuose). Vieną dieną skyrėme dviračių žygiui iki Nidos. Nuogąstavau, kad pasigailėsiu, jog ne Nidoje apsistojom. Anaiptol! Apniko jausmas, tarsi būčiau patekusi į Palangą – skruzdėlynas! Pavalgėme “Tik pas Joną“. Patiko, kad nusipirkus žuvį kultūringai galima ten ją lėkštėje ir suvalgyti, nereikia ieškoti pakrūmės, ir rankas paskui yra kur nusiplauti. Pasiplaukiojome jachta ir norėjosi sprukti iš Nidos atgal į Juodkrantės ramybę. Atgal grįžti nusprendėme autobusu, parsiveždami dviračius. Kodėl nesiryžome atgaliniam maršrutui? Nes tas 30-ties kilometrų dviračių takas didžia dalimi eina tiesiog mišku. Kadangi tako danga sena, duobėta, tai net aplinka negali pasigėrėti, nes esi akis nuleidęs į taką. Be Naglio kopos ir vienos apžvalgos aikštelės paukščiams stebėti prie marių, nebuvo jokių poilsio taškų, „ganyklų“ akims. Tiesa, vienoj vietoje buvo poilsiavietė (suolelis su staliuku) netoli minėto bokštelio. Bet kai tiek poilsiautojų važiuoja, trūkumas didelis. Žinoma, Mirusi (Naglio) kopa yra nuostabi, bet ją jau buvome lankę dukart. Todėl šįkart pasirinkome apžvelgti Auksinę kopą iš marių pusės.
Nidoje teko atlikti vieną svarbią misiją – pasiimti grynųjų pinigų iš bankomato, nes tokios galimybės Juodkrantėje tiesiog NĖRA! Sunku patikėti, bet kortele negalėjome atsiskaityti už nakvynę poilsio namuose...
Mums Juodkrantėje labai patiko: saulėlydžiai prie jūros, saulėtekiai iš marių pusės ir labai sužavėjo sengirės miškas ir takai ypatingu reljefu!
Galėtų, žinoma, būti kiek daugiau pramogėlių. Keista, kad visos jachtos, plukdančios į marias, susibūrusios Nidoje. Stovi Juodkrantėje viena, bet didelė, plukdo tik grupes. Girdėjau iš žiniasklaidos, kad numatyti yra pagerinti takus, vedančius į paplūdimius. To tikrai reikia.
Dar turiu sugrąžinti mintis prie kelionės autobusu atgal iš Nidos. Absoliutus chaosas! Prie autobusų stoties atėjome apie 18 val. Netrukus į Smiltynę turėsiančio išvažiuoti autobuso vairuotojas, aiškiai suirzęs, grūdo dviračius į autobuso bagažo skyrių. Pamatęs mus, iškart perspėjo, kad jau netilps mūsų dviratės priemonės (pasirodo, ne mes vieni atgalios neminam pedalų). Ačiū vairuotojui Jonui, kuris dar tikrai nežinodamas, ar važiuos sekančiu reisu ar vėlesniu (kas priklauso nuo keleivių srauto), pasiūlė dviračius pasikrauti į jo autobusą. Taip jau bent buvom tikri, kad jie tilps. Besidžiaugdami sėkme, suvalgėme ledų krantinėje ir jau 18:45 lūkuriavom „Maretravel“ sprendimo, kuris autobusas važiuos (mažas, neturintis kur pasikrauti dviračių ar didelis, su mūsų dviračiais). Žmonių laukė daug, tad ekspromtu buvo priimtas sprendimas išleisti didįjį.
Žmonės grūdosi, vyko kova už būvį. Vienas pilietis su besilaukiančia moterimi prašė grąžinti pinigus už bilietą ir išlipo, nes nebuvo laisvų sėdimų vietų (nors moterį jau buvo užleidę atsisėsti). Autobusas išvyko, nepaėmęs visų laukusių ir su keletu stovinčių žmonių autobuse (kiek žinau, autobusui judant griežtai draudžiama vaikščioti ar stovėti). O dviračius pervežti įmonei apsimoka, nes bilietas asmeniui į Juodkrantę – 3 eur, o dviračiui – 5 eur. Tokia ta realybė. Labai pasigedome jau antra vasarą neplaukiančio katamarano „Smiltynė“...