Pats esu asmuo, susidūręs su straipsnyje minimų Kauno prokuratūros prokurorų akivaizdžiu nenoru ar nesugebėjimu atlikti savo pareigų, o vėliau savo aplaidaus darbo slėpimu, pasitelkiant LR BK 178 straipsnį, kuriame teigiama, kad prokuroras sprendžia kokius veiksmus reikia atlikti ikiteisminio tyrimo metu. Vadovaudamiesi minėtu straipsniu, Kauno apygardos prokurorai ir pakreipia ikiteisminius tyrimus jiems norima linkme, t.y, jiems nenaudingų tyrimui reikalingų įrodymų jie tiesiog neišreikalauja. Nors pareiškime prokurorams dėl galimos nusikalstamos veikos aiškiai buvo nurodyta, kokius įrodymus iš kur reikėtų išreikalauti (beje, minėti įrodymai yra tiesioginiai, t. y. juos gavus ir palyginus su turimais faktais, aiškiai matytųsi galima nusikalstama veika), prokurorai pareiškėjui atsakė, kad jie turi teisę spręsti dėl įrodymų svarbos ir išreikalavimo, ir jie nusprendė kitaip.
Taigi, jie visagaliai ir tik nuo jų priklauso tyrimo sėkmė arba ne. Suprantu, kad tai kartais lemia ir prokuroro kompetencija. Esu baigęs teisės studijas, todėl kai kurių Kauno apygardos prokurorų darbas, darbo metodai, įrodymų vertinimas ir arogantiškumas bendraujant su pareiškėju man sunkiai suvokiamas. Minėtu atveju pareiškėjui teliko nusivilti Lietuvos teisine sistema, nes akivaizdi neteisėta veika nebuvo iširta prokurorų sprendimu, taip padarant finansinę žalą Lietuvos valstybei ir kitiems asmenims.
Labai teisingai ponia Rasa Kazėnienė pažymi ir dėl proceso dalyvių. Pareiškėjas, pranešęs apie galimą nusikalstamą veiką, nebūtinai bus proceso dalyviu, ir tik prokuroras vėlgi spręs dėl jo įtraukimo į procesą. Jeigu mato, kad pareiškėjas nenaudingas tyrimui taip kaip tyrimo pabaigą mato prokuroras, jis jo ir neįtrauks į procesą. Juk taip paprasčiau – ne proceso dalyvis negalės skųsti prokuroro sprendimų, o tai reiškia, kad prokuroras užbaigs tyrimą taip, kaip jam reikės. Tokias teisės aktų spragas vertėtų taisyti, nes jos „suteikia prokurorams sparnus“, kurie leidžia jiems visiškai ignoruoti pareiškėją, jeigu jis nėra proceso dalyvis, ir sprendimus priimti beveik vienašališkai. Prokurorai po šio sakinio pasakys, kad galima prokuroro veiksmus skųsti vyresniajam prokurorui, bet: 1) jeigu nesi proceso dalyvis (nors ir esi pareiškėjas), tu to padaryti negali pagal teisės aktus; 2) kiek teko peržiūrėti aukštesniųjų prokurorų sprendimų tokiais atvejais – jie visada būdavo tokie, kad prokuroras teisus, o kaip gi kitaip, juk struktūra ta pati, darbuotojai irgi tie patys (čia tinka senas geras posakis „ranka ranką plauna).
Kritikai iš teisėsaugos institucijų vėlgi pasakys, kad net ir vyresniojo prokuroro veiksmus gali skųsti teismui, bet vėlgi, kiek teko susidurti ir analizuoti teismų sprendimus tokiu atveju, beveik visi jie konstatuoja: „kokius veiksmus reikia atlikti sprendžia prokuroras“, taip vėlgi paliekama teisė tik prokurorui spręsti ir nulemti tyrimo pabaigą. Paanalizavus detaliau teisėjų sprendimus dėl prokurorų veiksmų, daugeliu atvejų susidaro įspūdis, kad teisėjai net neanalizuoja visos surinktos medžiagos, o tik konstatuoja, kad „prokuroras teisus“. Tuomet nesuvokiama, kam dar apkrauti teismus tokiais skundais – juk jų baigtis aiški – prokuroras teisus. Beje, analizavau Kauno apygardos teismo teisėjų priimtus sprendimus. Taigi, vėl belieka sutikti su ponios R. Kazėnienės teiginiais.
Dar įdomiau būna tuomet, kai teismas konstatuodamas aplinkybes, konstatuoja kad pats pareiškėjas yra kaltas dėl ko nors (nors tai nėra įrodyta teisminiame procese ar ikiteisminiame tyrime) ir priima nutartį, kurios, kaltu įvardintas pareiškėjas, negali skųsti – nes jis nėra proceso dalyvis. Taigi – Lietuvoje kaltu būti gali net pats to nežinodamas, nes teismas tavęs neįtraukia šalimi, tu negali pareikšti savo nuomonės, negali gintis. Teismui tai naudinga, bet ar gali taip būti teisinėje valstybėje? Panašu, kad Lietuva nėra teisinė valstybė. Teisėjai pas mus kaip ir prokurorai – visuomet teisūs. Bet ar teisingi? Tai kiekvieno teisėjo sąžinės ir aišku kompetencijos klausimas. Vykstantys tyrimai dėl teisėjų galimų neteisėtų veikų aiškiai įrodo teisėjų teisingumo sampratą.
Pabaigai keletas žodžių apie dvi LR Prezidento minimas Lietuvas. Prezidente, Lietuvos dvi yra ne tik dėl socialinės atskirties – jos dvi yra ir teisinėje sistemoje. Po R. Kazėnienės viešo kreipimosi, LR Generalinė prokuratūra sureagavo ir peržiūrės Kauno prokurorų veiksmus ir sprendimus (DELFI 2019-07-18 straipsnis). Aš esu iš kitos Lietuvos – paprastas eilinis žmogus – todėl man ne taip pasisekė: Kauno prokurorų veiksmus ir neveikimą aš skundžiau tiesiai LR Generalinei prokuratūrai, kuri man, pareiškėjui, jokių atsakymų į skundus ir paklausimus neteikė. Pasirodo minėta institucija jų net netyrė, mano skundus nagrinėti persiųsdavo Kauno apygardos prokurorams. Taip, taip, tiems patiems, kurių veiksmai buvo skundžiami. Taigi, prokurorai Lietuvoje tikrai „turi sparnus“ – jie patys dar ir tiria skundus dėl savo veiksmų ar neveikimo. Turbūt daugiau pridurti ir nebėra ką. Nebent tai, kad tokius pačius „sparnus“ Lietuvoje turi ir teisėjai.
Norisi tikėti, kad naujasis LR Prezidentas atkreips dėmesį į prokurorų ir teisėjų darbą, juk būtent jis skiria ir atleidžia LR Generalinį prokurorą ir siūlo teisėjus. O mums, eiliniams LR piliečiams, belieka melstis ir tikėtis, kad teisėjai, mums nežinant, mūsų neapkaltins kuo nors.