Mylėjau ir saugojau jį savo įsčiose... Džiaugiausi kiekvieną dieną, kaip jis po milimetrą auga.
Nuo pat pradžių jaučiausi ne taip gerai, kaip norėjau. Iki 4 mėn. neaugo mano svoris, valgiau už tris. Jaučiausi blogai, visi sakė, nes laukiesi, todėl... Maniau, kad taip turi būti, čia mano antras vaikas... Man jau 30 metų, nebe tokia jauna esu.
Lygiai tiek, visą laiką nuo pat pradžių, 9 mėn. meldžiau dievo, kad viskas būtų gerai, nes visi tyrimai buvo blogi. Atrodo, kažkas pagerėjo ir vis kažkas kita naujo. Galvojau, kad išprotėsiu. Kiekvieną dieną ir naktį meldžiausi ir verkiau tik dėl jo, kad viskas būtų gerai. Negalėjau nei dirbti, nei nedirbti, ištisai verkiau, tik pagalvoju ir verkiu, tik paklausia kas – ir vėl verkiu. Ir kodėl būtent man, už ką man tokia bausmė... Turėjau milijoną ir vieną klausimą, kodėl man taip atsitiko. Visi mėnesiai buvo begalinis laukimas ir didžiulė baimė, kad tik viskas būtų gerai. Norėjau atiduoti viską, ką tik mes turime, namą, turtą, visus pinigus, kad tik mano vaikas gimtų sveikas.
Nežinau kodėl man teko tokie stiprūs išgyvenimai, buvau emociškai labai silpna, nebendravau su niekuo, nes bijojau klausimų, kaip man sekasi, kaip mes augame. Visą tą laiką atsitraukiau nuo pažįstamų, nuo giminaičių, kaimynų, draugų. Vyras tą laiką buvo šalia, jokio kontakto su vyru, nežinau, kaip jis visa tai ištvėrė... Atrodo, tai tęsėsi amžinybę. Negalėjau žaisti su savo vyresniuoju sūnumi, jam buvo ketveri. Neruošiau maisto ir kitų namų tvarkos dalykų. Vos pajudu ir vėl krentu į lovą, jaučiausi lyg būčiau dirbusi ir dieną, ir naktį sunkius darbus.
Geležies kiekio stoka mane vargino, nuolatiniai silpnumai. Nuo 30 savaitės gydytojai pradėjo įtarti kažkokius apsigimimus, sulėtėjęs vaisiaus augimas. Dariausi visus genetinius tyrimus kokius tik įmanoma, ėmė vaisiaus vandenis, kurie buvo labai pavojingi, išžiūrėjo patys geriausi gydytojai. Ir tas dvi savaites sulaukti atsakymų buvo pats ilgiausias ir baisiausias laikas. Kaip sulaukti ir kas bus. Negimdysiu šito labai laukto vaiko, jeigu jis bus nesveikas... Negaliu sugriauti jam gyvenimo, negaliu sugriauti ir savo šeimos laimės. Suprantu, jis jau susiformavęs, mano kūnas ir kraujas, bet aš negaliu atvesti jo į šitą pasaulį, jaučiu per daug atsakomybės..
Visi tyrimai nepasitvirtino. Bet aš vis tiek blogai jaučiausi iki paskutinės dienos. Netikėjau niekuo, sakiau, kol nepamatysiu savo vaiko gyvo ir sveiko, tol netikėsiu, kad taip yra...
Gimdymas buvo sklandus, tačiau jis gimė per anksti. Aš dar galėjau jį panešioti dvi savaites. Vaikutis buvo labai mažutis, kaulai dar netvirti, lankstėsi kaukolė. Kai tik gimė, aš pasijaučiau labai gerai, tarsi atsikračiusi labai didelio svetimkūnio. Buvau laiminga ir labai lengva.
Tačiau po kelių parų naktį įėjusi akušerė pastebėjo, kad vaikas alsuodamas leidžia aimaną. Iš karto pasakė gydytojai, ši atliko tyrimus. Kraujas nebuvo geras, dar 7 dienas mums leido antibiotikus, nes nežinojo, kokios gali būti komplikacijos.
Po mėnesio kartojome tyrimus, jie vėl buvo blogi. Kol galų gale vėl kreipėmės į ligoninę ir gavę išsamius atsakymus, tyrimai buvo normalūs. Poliklinika sumaišė mūsų tyrimus.
Tai buvo mano angelas, labai ramus, labai geras, mes net nejutome, kad turime mažą vaiką... Jis nuolat miegojo, nebuvau pratusi prie tokio ramaus vaiko, nes mano didysis iki metų nuolat verkė, dieną ir naktį... Ir tik nuo 3-ejų metų pradėjo miegoti. Pati busdavau naktį ir jį žadindavau valgyti. Vis klausiausi, ar jis tikrai kvėpuoja.
Labai jį myliu ir jaučiau, kad myliu labiau nei savo vyresnįjį sūnų. Tie išgyvenimai padeda dar labiau branginti. Nemoku išdalinti meilės lygiai po tiek pat, gal todėl, kad jis dar labai mažas.
Su baime žiūrėjau, kaip jis auga, kaip vystosi. Iki metukų, kada pradės vaikščioti. Šiandien mums apie dvejus metukus, jau esame dideli. Jaučiuosi rami.
Bet šita istorija, tai mano patirtis, kad tu negali būti apsaugotas nuo nelaimės, tu negali nieko žinoti, tu negali nesusirgti kažkuo, turi atsiminti, kad tau bet kas gali atsitikti, kaip ir kiekvienam iš mūsų.
Gydytojai yra paprasti žmonės, medicina nėra labai tiksli, tai tik šešėlių mokslas.
Aš žinau, kada aš pastojau ir kada turi gimti mano vaikas. Daktarė sakė, kad aš negalėjau tada pastoti, bet aš pastojau, buvau teisi ir mano vaikas turėjo gimti lygiai po dviejų savaičių...
Dabar tai tik prisiminimai, kur tik dabar galiu apie tai kalbėti, laikas išgydė viską. Buvau pati viena, su savo baime už savo kūdikį. Niekam atvirai nepasipasakojau ką išgyvenau ir ką jaučiu... net vyrui..
Tik dabar vėl gyvenu normalų gyvenimą, vėl esu savimi, vėl galiu bendrauti su vyru, galiu atsipalaiduoti, būti moteris, mėgautis gyvenimu...
Tapau visai kitokia, pradėjau vertinti tai, ko anksčiau nevertinau. Subrendau labiau nei buvau. Tapau išmintinga ir užgrūdinta tokių išgyvenimų. Nežinau, kas dar galėtų atsitikti mano gyvenime, kad būčiau paveikta. Kiekvieną dieną apsikabinu savo vaikus ir pasakau, kaip stipriai aš jus myliu... Arba sakau pasakysiu tau paslaptį, sako, mamyte, aš žinau tą paslaptį, kad labai labai mus myli...