Su klimatu blogai (kam atrodo gerai – tegu palaukia dar porą metų, pažiūrėsim). Bendrai su aplinka – irgi. Kai ką matom ir jaučiam, kai ką sužinom iš žiniasklaidos. Daugėja ekstremalių reiškinių, kyla vidutinė temperatūra, nyksta gyvūnų rūšys, skaudžia problema tapo plastiko šiukšlės. Dėl to liūdime, bet neretai jaučiamės ir bejėgiškai (arba jautėmės – iki dabar).

Žinome, kad dėl šios situacijos kalčiausi žmonės ir jų besaikis vartojimas. Dėl klimato dalykų kalba eina apie iškastinio kuro (anglys, nafta, dujos) deginimą. Kaip mano pažįstamas neseniai glaustai apibendrino, nors žmogaus veiklos išmetamas CO2 sudaro mažą dalį palyginus su gamtos išmetamu, gamta atgal gali paimti tik tiek, kiek pati išmeta – ne daugiau. Dėl to žmogaus sukurtas „perviršis“ lieka atmosferoje, einant metams kaupiasi ir kuria aplink Žemę CO2 „plėvelę“, kuri sulaiko atsispindėjusią nuo Žemės saulės šilumą ir kelia temperatūrą. Dėl to turime tokias pasekmes. Paprasta? Paprasta.

Exxon Mobil“ korporacijos šefai jau prieš daug metų žinojo, kad iškastinio kuro deginimas sukels dideles problemas, bet šią informaciją nuo žmonių slėpė. Mano ir mano bendraamžių tėvai nežinojo, kad tiesiogiai ar netiesiogiai kuria klimato problemą, atsiliepsiančią jiems, mums ir mūsų vaikams. Mes jau žinome, kad problema yra, kad ji yra didžiulė, ir kad mes ją toliau didiname. Jei nesiimsime atitinkamų kovos priemonių ir nepakeisime savo elgesio (tam turim 11 metų), mūsų vaikai jau negalės nieko iš esmės pakeisti – viskas natūraliai „važiuos žemyn“. Bus badas, kova dėl vandens, milijoninės migracijos, mirtys, daug kentėjimo. Ar tam gimdome ir auginame vaikus? Ar tam norime gyventi?

Perspektyva baisi, o mes gyvename laikmetyje, kada mums tenka didžiausia atsakomybė. Sakote – gąsdinu? Manau, kad ne ką labiau negu pati gamta. Prisipažinsiu – pats bijau. Kaip nebijoti dėl savęs, savo giminių, draugų, palikuonių ir kitų geros valios žmonių, kai tokios realijos ir tendencijos? Su savo žiniomis, turėčiau būti beširdis ir besmegenis valdžios, ir pinigų fanatas, kad galėčiau.

Gal taip turi būti, gal čia vis tik ne žmogus kaltas? Gal nėra prasmės nieko daryti? Apskritai klimato pokyčių ir jų priežasčių klausimas yra sudėtingas, bet smalsūs visada ras suvestines, pasvers šaltinių rimtumą, o tada viskas pasirodys paprasčiau. Tai ką daryti? Jei sėdėsime rankas susikišę į kišenes, laukdami savo galo, tai jis tikrai ateis. Jei imsimės keisti ydingas vietas, greitai ir iš esmės – gal tas galas ir neateis. Čia kaip žmogui, kuriam diagnozavo vėžį ir pasakė, kad jam liko gyventi keli mėnesiai – jei susitaikys ir lauks galo, tai sulauks, bet jei ims keisti savo gyvenimą iš esmės, galbūt išgyvens. Dėl to, man atsakymas akivaizdus – kovoti, keistis ir keisti kitus. Vienas lauke ne karys, todėl buriamės į organizacijas. Suprantame, kad keisdamiesi kiekvienas atskirai žmonės tikslo nepasieks, todėl spaudžiame keistis valdžią ir nurodyti žmonėms keitimosi gaires. Tik su valdžios supratimu ir parama galime pasiekti tikslą.

Jungtinėje Karalystėje susikūręs ir pasaulyje išplitęs kovos su klimato krize judėjimas Extinction Rebellion (versčiau kaip „sukilimas prieš išmirimą“; trumpinys XR) turi tris reikalavimus valdžiai. Pirma, valdžia turi sakyti tiesą, deklaruodama kritišką klimato ir ekologinę padėtį, ir pranešdama visuomenei apie reikiamų pokyčių skubumą. Antra, valdžia turi veikti dabar, kad sustabdytų gamtinės įvairovės nykimą ir iki 2025 metų sumažintų šiltnamio dujų emisijas iki nulinio balanso (kiek dujų išmesta, tiek paimta). Trečia, valdžia turi sukurti piliečių susirinkimą, skirtą klimato ir ekologiniam teisingumui, ir vadovautis šio susirinkimo nutarimais.

Paprasti reikalavimai, ar ne? Jei ne paprasti, tai bent paprastai suprantami. Rodos – imk ir daryk. Pasirodo, ne taip viskas paprasta. Didžiausią interesą, kad žmonės nieko nedarytų turi iškastinio kuro magnatai. Juk naftininkų milijardai labai saldūs ir labai blizga: čia Dubajus aukščiausią dangoraižį pasistatė, čia dirbtinę salą padarė, čia, žiūrėk, Kataras dykumoj stato infrastruktūrą pasaulio futbolo čempionatui. Įtraukti yra į tai ir politikai: kai kurie per naftininkų interesus, kai kurie – bet kokia kaina trokšdami didesnės valdžios ir pinigų. Šie žmonės kontroliuoja daug žiniasklaidos, todėl didelė dalis visuomenės gauna jų pateiktą perspektyvą, kuri neretai būna – „mes čia stengiamės, o ekoteroristai puola“. Lyg be tų „ekoteroristų“ žmonės, realiai, geriau gyventų.

Dėl interesų, kai kas kaltina tokių turint atsinaujinančios energijos gamintojus ir anglies dvideginio kvotų pardavinėtojus. Esant versle, ko gero, neįmanoma būti visai be jokių interesų, bet imkime ir palyginkime šių grupių interesus su, pvz., iškastinio kuro magnatais ar vartotojiškumo skatintojais. Paimkime, tarkim, Fortune 500 kompanijų arba pasaulio turčių sąrašus, ir paieškokime ten vienų ir kitų. Dabar palikime sąrašus ir pažiūrėkime į prabangos demonstravimą, pabandykime rasti pavyzdžių tiek pas vienus, tiek pas kitus. Kas čia „laimi“?

XR yra politiškai nešališkas judėjimas – kokie politikai bebūtų valdžioje, svarbiausia, kad efektyviai spręstų klimato krizę. Politikų deklaracijos po XR sukilimo balandį ir neseni parlamento rinkimai Danijoje vis tik rodo, kad stipresni yra kairiųjų politikų pasiūlymai ir į šiuos politikus klimato klausimu dedamos didesnės viltys. Asmeniškai galvoju, kad reikiamiems pokyčiams įgyvendinti iš tikrųjų reikia daugiau socialinės lygybės, supratimo, tolerancijos, empatijos. Šiuo metu turime kraštutinę socialinę nelygybę, kur 5% žmonių kontroliuoja 95% Žemės išteklių. Šie 5% žmonių yra labai turtingi ir įtakingi. Gali būti, kad jie bet kokia kaina stengsis ginti savo interesą, likusių žmonių sąskaita. Nesvarbu, kad klimatas grasina pribaigti ir juos – „glosto“ juos tai, kad gyvens ilgiau ir turtingiau už kitus. Po jų – nors ir tvanas.

Kalbant apie socialinę lygybę siūlyčiau nedemonizuoti leftistų. Rodos, kad Vidas Rachlevičius savo straipsny „piešia“ juos neigiamai, bet man leftistai – tiesiog žmonės, kurie palaiko kairiąją, į lygybę nukreiptą, politiką ir politikus. Ne komunistus (komunizmas nepasiteisino), o, pvz., socialdemokratus, kurie Skandinavijoje sukūrė laimingiausias pasaulyje gerovės valstybes. Dešinieji politikai paprastai pasisako prieš lygybę arba už natūralią nelygybę. Jiems artimas kapitalizmas, konservatyvumas ir nacionalizmas. Kartais tokie politikai būna rasistais, seksistais ir ksenofobais. Gyvenimas rodo, kad su moderniais kairiaisiais politikais (duokit prašom tokių Lietuvoje) valdžioje gyventojai yra laimingesni. Tiesa, atrodo, kad dešinieji – ypač tie nacionalistai (Donaldas Trumpas, Viktoras Orbanas, Jaroslavas Kačinskis ir kiti) – geriau žaidžia žmonių baimėmis. Dėl to, nors asmeniškai turiu dešiniųjų elementų (man patinka tautų įvairovė, tradicijos, paprastai toleruoju religijas bei kai kur esu konservatyvus), bendrai paėmus, kairiąją politiką ir politikus mėgstu labiau, o leftistų demonizavimą matau kaip bandymą manipuliuoti žmonėmis. Galbūt kaip atsvarą „leftistams“ į viešąją erdvę turėtume įvesti terminą „rightistai“ (arba, kad nenulūžtų liežuvis – „raitistai“)? Juo apibrėžtume žmones, kurie palaiko dešiniąją, konservatyviąją, politiką, ir turėtume terminų pusiausvyrą.

Grįžtant prie klimato temos pasakysiu, kad, mano galva, didžiausią potencialą reikiamiems pokyčiams iššaukti turi būtent Extinction Rebellion. Judėjimo taktika yra pagrįsta nesmurtiniu pilietiniu nepaklusnumu – vardan svarbiausių, kritinių dalykų galima, ir net būtina, pažeisti įstatymus. Ši taktika jau sėkmingai patikrinta Mahatmos Gandhi, kovotojų už rasinę lygybę JAV, sufražisčių ir pan. Extinction Rebellion nariai blokuoja tiltus, gatves, pila dirbtinį kraują, rengia demostracinius išmirimus, laidotuves. Viskas tam, kad sujauktų patogią visuomenės kasdienybę, sutrikdytų sistemos mechanizmą, tuo pačiu informuodami žmones apie grėsmes, jų priežastis kovos galimybes, versdami žmones susimąstyti. Aktyvistai gana noriai leidžiasi areštuojami, nes greit tikisi būti išteisinti, o suėmimas, teisminis procesas ir su tuo susijęs viešumas leidžia jiems perduoti savo žinią žmonėms. Ten, kur teismai, yra vykdomi tyrimai, ir, rodos, nedaug yra erdvės manipuliacijoms. Tuo pačiu, žiniasklaidoje pasirodo „nuotrupos“ apie teismo proceso eigą ir paprastai aktyvistui palankią jo baigtį (veikiant „vardan aukštesnių tikslų“). Nepaliekamas nuošalyje ir kontekstas – kova už gyvybę ir darnų gyvenimą. Taip dėl priešiškų policijos ir politikų veksmų, dėl žmonių empatijos ir informuotumo judėjimas Extinction Rebellion plečiasi, skaičiuodamas naujus tūkstančius narių ir naujas dešimtis tūkstančių svarų (arba kitos valiutos) finansavimo. Tokios taktikos tikslas – per pilietinio nepaklusnumo ir plėtimosi ciklus pasiekti lūžio tašką, kai valdžia „pasiduoda“ paprastiems žmonėms ir daro ką reikia, kad pasiektų žmonių norimą tikslą.

Kitos klimato kovos iniciatyvos, tokios, kaip jaunimo klimato streikai (pradėti švedų moksleivės Gretos Thunberg), Greenpeace veiksmai, Ende Gelaende Vokietijoje, „klimato stovykla“ ir Ingos protestai Lenkijoje, irgi yra sveikintinos. Šiais metais, palyginti su praėjusiais, klimato kovos įvykių kalendorius yra labai margas ir tankus. Tikiuosi, kad tokia tendencija išliks ir toliau. Tam, kad taip įvyktų, kad galėtume daugiau ir stipriau, kviečiu ir jus – visus geros valios žmones – jungtis prie Extinction Rebellion ir kitų mano išvardintų iniciatyvų. Jungtis, jei ne dalyvaujant, tai finansuojant, domintis, populiarinant klimato ir klimato kovos informaciją. Tai mūsų visų kova – kovokime ją, kol yra už ką!

Kaip sustabdyti klimato šilimą? Patvirtinu Vido Rachlevičiaus pastebėjimą, kad neseniai mokslininkai nustatė, kad pigiausia ir efektyviausia būtų masiškai sodinti miškus. Tik tam reikia noro iš kiekvienos valstybės, kuri turi užsodintinų žemių, valstybių darbo koordinavimo ir prioritetų perorganizavimo (pvz. kad žemė ne galvijams auginti, o miškui). Manau, kad reikalinga ir energetinė transformacija – daug daugiau atsinaujinančių išteklių, daug mažiau iškastinio kuro. Nežinau, kiek tai pigu (spėju, kad nepigu) ir greitai pasiekiama. Manau, kad reikia apskritai sumažinti energijos poreikį – deja kartu apsiribojant sau patogumą. Ar tikrai negalime gyventi be automobilių ir mobiliųjų telefonų? Jei alternatyva yra išmirimas, manau, kad gyventi taip tikrai galime. Galvoju, kad sugebėčiau gyventi taip, kaip gyveno mano seneliai, nors norėčiau šiandieninio medicinos lygio. Drąsina ir amišų bendruomenės JAV pavyzdys – specialiai gyvena be technologijų ir jiems tvarkoj, yra gerbiami kitų. Reiškia – norint galima. Tiesa, tokia amišų filosofija yra neatsiejama nuo jų religijos, bet įsivaizduoju ir scenarijų, kur panaši filosofija išplauktų iš mums gamtos taikomų apribojimų, reikalingų darniam gyvenimui. Apriboti mėsos valgymą, manau, būtina. Mėsą brangu užauginti (jei valstybė mėsos nedotuotų, ir mokėtume už mėsą tikrą jos kainą – pamatytume), gyvuliai „bezda“ metanu (pavojingesnės šiltnamio dujos nei CO2). Sako, kad mūsų virškinimo traktas labiau panašus į žolėdžio, ir kad mums užtektų 2-3 mėsiškų pietų per savaitę.

Turime veikti, ir nedelsiant. Džiaugiuosi klimato krizės temos pagyvėjimu žiniasklaidoje, politikų deklaracijose, gatvėje. Jungtinėje Karalystėje pagal vieną visuomenės apklausą ketvirtadalis britų klimato temą įvardija kaip vieną iš TOP3, šalia Brexit ir sveikatos. Taip pat, didelė britų visuomenės dalis teigia, kad balsuotų už tą politinę jėgą, kuri pasiūlytų klimato problemos sprendimą. Žavi mane Green New Deal iniciatyva ir jos populiarumas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Sutinku, kad iniciatyva labai brangi, bet ar alternatyvos pigesnės? Bepigu parodyti absoliučią kainą ir sakyti, kad labai brangu, kai nesivargini ieškoti ar skaičiuoti, kiek kainuoja alternatyvos ir kokios jos yra (jei išvis yra, apie išmirimą nekalbant). Teikia vilties ir JAV prezidento kandidatų debatai tarp demokratų partijos atstovų – vilties, kad Donaldas Trumpas bus pakeistas daug geresne prezidente. Randu palaikymo ir iš savo beveik 13 tūkst. darbuotojų turinčios korporacijos šefo, kuris viešai pripažino, kad klimato ir aplinkos problemos atrodo svarbiausios, kad turim jas spręsti, ir kad jo asmeninis indėlis į tai dabar yra mėsos, ypač jautienos, vartojimo apribojimas.

Džiaugiuosi, kad klimato kovos banga atsirito ir į Lietuvą. Tikiuosi, kad „neėsime“ vieni kitų viešose ar privačiose erdvėse, o kartu kovosime už gyvenimą. Už gyvenimą ir prieš tai, kas gali greitu metu mus užmušti – valdžios neveiklumą klimato krizėje ir savo pačių taip pamėgtą, bet nepakeliamai aukštą kainą turintį patogumą. To jums ir palinkėsiu.