Dauguma mano, jog mokyklą ištverti sunkiausia tiems, kurie joje dažnai neapsilanko, tiems, kurie neatsilaiko 45 minutes neužmigę suole, tiems, kurių pagrindinis tikslas yra „pabaigti mokyklą“. Jei manote taip ir Jūs, tai leiskite pasakyti, pone, jog mąstote labai, labai paviršutiniškai (o galbūt išvis nemąstote – šiais laikais mums visiems, tiek vaikams, tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems, yra labai būdinga tiesiog, kaip Jonas Mekas pasakytų, plaukti su minia ir išvis nemąstyti). Dažnai pamirštami uolieji, darbštieji, perspektyvieji – tie, kuriems mokykla palieka itin ryškią žymę, ir ne pačią pozityviausią.
Olimpiados, respublikiniai ir tarptautiniai konkursai, konferencijos – viskas tobulybės link! Tokios frazės kaip: „Iš tavęs tikiuosi...“; „Esu užtikrintas, kad tu...“; „Tau galėjai ir geriau...“; „Tavo ribos – kitos nei aplinkinių...“ – jos tampa kasdiene duona, kuria mokytojai šeria savo išrinktuosius, augindami nervinę įtampą, stresą, psichologines ir fizines ligas bei tikrojo „aš“ grimzdimą užmarštin. Ta tikroji savivertė, apversta po visais lūkesčiais ir pagyromis, slypi taip giliai, jog galiausiai žmogus nebėra pajėgus ją atrasti. Bet viskas juk dėl didesnio gėrio, taip?!
Kad ši mokykla atrodytų prestižiškesnė už aną! Kad ši mokytoja atrodytų labiau kompetentinga nei ana! Kitais žodžiais tariant, viskas tam – kad kažkas turėtų progą pasirodyti! Tačiau galiausiai mokinys lieka vienui vienas – vienas su savo demonais, vienas kartu su skausmingu suvokimu, jog toji siekta tobulybė neegzistuoja, o jos siekdamas žmogus tik kvailina save ir bando įveikti amžinąjį ir nenugalimą mūsų gyvenimo absurdą. Net jei jam/jai ir pasiseka, o fone tesigirdi aplodismentai bei pagyros, dažnai apima beprasmybės jausmas – baisesnis už tą, kai drebėjai, manydamas, kad nelaimėsi.
Nugalėjai? Na ir kas iš to? Kas tau nuoširdžiai iš to? Būkim realistai – vienetai mokinių Lietuvoje, laimėjusių respublikines olimpiadas ar konkursus, džiaugiasi dėl įgytų žinių. Džiaugiasi juk todėl, kad nugalėjo, džiaugiasi todėl, kad yra tarp nugalėtojų, o ne tarp gavusių padėkos raštą už dalyvavimą. (Iš kur žinau? Nes pati taip jaučiausi. Dabar man net gėda girtis, jog laimėjau – lyg pergalė mokyklinėje lygoje išties kažką reikštų pasauliui...)
Visgi nesijaudinkit! Žmonės tokiomis tuštutėmis garbėtroškomis negimsta. Ne. Tokius mus padaro viena svarbiausių institucijų mūsų gyvenime. Ogi mokykla! Savanoriai čia greitai išmokomi konkurencijos meno subtilybių bei taktiškiausių būdų „perkąsti vienas kitam gerkles“. Dėl ko? Dėl kiekvieno menkniekio – mokytojos pagyros, geresnio pažymio, prestižo, padėties klasėje, bilieto į mainus, dėl visko...
O dėl sklandaus kelio į universitetą tai išvis robotais be sielos ir džiaugsmo tampame! Nejaugi nežinote, kaip atrodo dienotvarkė žmogaus, kuris tikisi iš egzaminų gauti daugiau nei 80, tačiau nėra genijus iš prigimties? Ją visai nesunku nupasakoti: po paskutinio skambučio mokaisi ištisas dienas, taip, žinoma, su pertraukėlėmis pavalgyti ir nueiti į tualetą, tačiau patys atkakliausi įsigudrina ištraukti naudos ir iš tų 5 minučių. Lyg visus tuos 12 metų mokykloje turėtume išmokti čia ir dabar, lyg tie praėję metai buvo tik „šiaip sau“. Tik pasakykit, ar tai gyvenimas? O kur laisvalaikis? Kur ta išaukštinama savirealizacija? Ups. Nėra. Tik visgi mūsų rezultatai metai iš metų leidžiasi žemyn ir žemyn, o kai jau atrodys, jog pasiekėme dugną, ateinančios kartos mus nustebins dar labiau, kai pradės raustis dar gilyn į savo tamsų urvą.
Tai štai Jums – šiuolaikinė mokykla! Sakoma, jog kiekvienas mažas laimėjimas – tai mažas žmonijos žingsnis į priekį. Paradoksas. Nes kol nesuvoksime, jog mokymosi esmė ir prasmė yra atrasti vienybę, taiką ir harmoniją pasaulyje, tol kiekvienas tuščias laimėjimas bus tik dar vienas žingsnis atgal – link dvasiškai skurdžios, materialistinės ir savanaudiškos tautos ateities. O tokių žingsnių, deja, padėtas jau ne vienas...