Pakilo didžiulis negatyvas, kaip dumblas sujudintame vandenyje. Komentarai baisūs – atviros patyčios, blogi palinkėjimai, buvo netgi pavienių siūlymų „sušaudyti tokius vyrus“. Iš kur šitiek pykčio? Už ką autorius jo nusipelnė – vien už tai, kad nenori auginti svetimų vaikų? O atsiprašau, nuo kada svetimų vaikų auginimas tapo tokiu dalyku, kurio privaloma norėti?
Pastebiu tai jau ne pirmą kartą. Jau seniai supratau – jeigu nori sukelti didelį konfliktą, tam nereikia daryti nieko blogo ar nedoro. Netgi nereikia judinti vadinamųjų „aštrių“ temų apie LGBT, imigrantus ar valdžią. Užtenka tik vieno: viešai pareikšti, kad neimtum moters su vaikais ir neturi gyvenime tokio tikslo – svetimų vaikų auginimo. Atrodytų, kas čia tokio? Juk tai tavo teisė rinktis, ką daryti su savo gyvenimu. Bet kiek tai iš karto pakelia pykčio, negatyvo, agresijos!
Pasidalinsiu savo patirtimi. Man kiek daugiau nei 30 metų, esu dar nevedęs. Ateityje norėčiau sukurti šeimą, užauginti savo vaikus, ir nemanau kad kažkur vėluoju (vyrams biologinės ribos nėra tokios griežtos, savo vaikų galima susilaukti nors ir būnant 60 metų). Taigi, esu kol kas vienas. Iki kokių 27 – 28 metų to nebuvo, bet būtent nuo tokio amžiaus pastebėjau, kad prie manes vis dažniau pradeda braižytis visokios kolegės ir šiaip merginos, turinčios vaikų. Taip, pačios lįsti į akis ir rodyti iniciatyvą susipažinti.
Neprasidedu su jomis ir net nesuteikiu jokių vilčių – bendrauju paprastai, kolegiškai ar draugiškai, neatsakau į bandymus flirtuoti ar gundyti. Ir iš šalies labai tragikomiškai, netgi apgailėtinai atrodo tos desperatiškos pastangos sukelti susidomėjimą. Skambučiai (aišku, visada mažiausiai patogiu laiku – kai dirbu arba ilsiuosi) su pasakojimais „ką šiandien veikiau, kokia mano nuotaika“ tarsi man tai būtų labai įdomu – klausytis apie man visai svetimo žmogaus kasdienybę ir nuotaikas.
Žinutės, perdėtai intensyvus „patiktukų“ dėliojimas feisbuke, netgi kvietimai į namus, atšvęsti „naujaką“ kartu, arba išeiti kur nors į miestą. Na, nereikia man visko šito iš merginų su vaikais, nes vis tiek nieko nebus ir neverta nieko net pradėti. Bet nesupranta – kabinasi vis tiek. Ne, nesakau, kad visos vienišos su vaikais yra linkusios kabinėtis, jokiu būdu – bet iš tų, kurios prie manes kabinėjasi, visos kaip tyčia su vaikais (gal man tik taip pakliuvo?).
Ką jau kalbėti apie tokią kuriozinę situaciją, kai kolegė prieš Kalėdas pradeda laidyti užuominas, kokių jai reikia virtuvės rakandų namie... Na reikia tai reikia – eik ir nusipirk. Akivaizdus materializmas, labai prastai maskuojamas noras, kad šitas nevedęs, negeriantis, be žalingų įpročių veikėjas pasirūpintų jos asmeninėmis problemomis ir jos lėliuku, ištaisytų jos gyvenime įvykusias klaidas. Svarbiausia, kad tam netgi nereikia būti turtuoliu! Užtenka tik gauti eilinį lietuvišką atlyginimą ir būti vienam, dar įdėti į feisbuką kokias nors nuotraukas iš kelionių (aha, kažkur važinėji, vadinasi, turi atliekamų pinigų – o kodėl ne mano lėliukui?). Viskas – prasideda lindimas į akis. Tik va klausimas – kodėl man turėtų to reikėti?
Aš ne Motina Teresė, svetimų problemų neišspręsiu – turiu savo gyvenimą ir į valias savų reikalų. Nematau jokios rimtos priežasties, kodėl galėdamas turėti savo vaikų, turėčiau pulti auginti svetimus, investuoti į juos savo laiką, pastangas, pinigus ir rūpestį. Visa tai aš norėčiau anksčiau ar vėliau skirti savo biologiniams vaikams, su kuriais būtų tas pats kūnas ir kraujas.
Ar aš tapčiau svetimiems vaikams tėvu? Ne. Jausčiausi patėvio statuse. Ar jie man taptų tikrais vaikais? Irgi ne, visada būtų mintis, kad jie tai iš tikrųjų ne mano, ir dar klausimas, kiek aš jiems būčiau reikalingas – ar nežiūrėtų jie į mane kaip į pašalinį žmogų, motinos kažkodėl atsitemptą namo?
Po visų sudėtų pastangų ir paskirto laiko, jie bet kada galėtų man pasakyti „tu gi man net ne tėvas“. Su žmona kilus konfliktui, pramesti mane būtų kur kas paprasčiau, nei biologinį vaikų tėvą. Kai esi biologinis tėvas – vis tiek turi ir teisę į savo vaikus, ir kraujo ryšį, ir manau, kad dažnai ir psichologinis ryšys su savais vaikais būna visai kitoks. Kai esi patėvis, manau, kad kur kas dažniau pasitaiko atvejų, kai konflikto metu išgirstama „tu čia niekas“.
Ir ką į tai atsakyti? Taip, tokiu atveju išeitų taip, kad atėjau į jau susiformavusią (tegul ir nepilną) šeimą. Kas gali paneigti, kad motina su vaikais – tai jau šeima? Jie jau buvo kartu, kai manes čia dar nebuvo. Juos sieja kraujo ryšys – manęs ne. Taigi, man tai dvelkia nuolatiniu nesaugumu. O kur dar tie atvejai, kai įsikiša žmonos tėvai... Jie – vienas kraujas, viena giminė. Aš – kaip bebūtų, atėjęs vėliau. Tokios vietos gyvenime aš nenoriu (gerai, jeigu viskas išeina sėkmingai ir be tokių konfliktų – sveikinu tokius žmones, bet kur garantija, kad to nebus?). Ir už tai aš ir kiti vyriškos lyties atstovai, kurie tokio statuso nenori, turi būti sumaišyti su žemėmis?
Jau įsivaizduoju galimus klausimus ir teiginius:
1. O jeigu tu negali turėti savo biologinių vaikų?
Na, negaliu tai negaliu. Būtų labai gaila, bet tokiu atveju nevesčiau niekada, gyvenčiau vienas.
2. Į tokius kaip tu nežiūrės ne tik su vaikais, bet ir be vaikų.
Neteisybė. Dauguma vyrų veda laisvas moteris/merginas ir su jomis susilaukia savo biologinių vaikų.
3. Kur garantija, kad vedęs laisvą merginą, auginsi savo vaikus?
Taip, klausimas geras, bet tai buvo problema senesniais laikais, nes nebuvo kaip patikrinti. Dabar, kai yra DNR testai su 99,9999... proc. patikimumu (praktiškai 100 proc.), problemos nelieka.
4. Geram vyrui ir svetimi vaikai ne bėda, blogam ir savi problema.
Neteisingas teiginio formulavimas, klaidingai remiantis principu arba – arba. Juk dažniausiai tėvai savo vaikus myli besąlygiškai, jiems atleidi daug ką, ko šiaip gal niekam neatleistų. O svetimų vaikų netgi krykštavimas po langais gali erzinti, nes gi svetimi.
5. Mylėsi moterį – mylėsi ir jos vaikus.
Meilė nėra aklas dalykas, ir jeigu yra akivaizdžiai nepriimtinų dalykų, jų jokios emocijos nenugalės.
6. Tavo amžiuje nėra panašaus amžiaus merginų be vaikų.
Na, dabar už lango ne 1950 metai, kai merginos tekėdavo 20 metų. Dabar daugybė 30-mečių dar netekėjusios.
7. Vyrai patys palieka pastojusias moteris su vaikais, o paskui dar nenori vesti, kad va „su vaiku“.
O prie ko čia aš? Kad kažkoks man net nepažįstamas vyras paliko damą su vaiku – manęs tai nedaro atsakingu už jos bėdą. Aš niekur nepalikau išmėtęs savo vaikų, todėl man kažkokia išsigalvota „kolektyvinė atsakomybė“ negalioja.
8. Tokius vyrus kaip tu reikia šaudyti.
Tokie dalykai iš viso peržengia BK ribas. O šaudyti už ką? Už tai, kad nesirenku gyvenime daryti to, ko neprivalau – užsikrauti ant savo galvos svetimų rūpesčių, tarsi nebūtų savų? Kiek reikia savyje turėti pykčio ir agresijos, kad iš viso parašyti tokią nesąmonę (kiti panašūs variantai: tokie vyrai neturi daugintis, tokie vyrai turi likti visada vieni ir t. t.). Ir tas pyktis dėl ko? Juk tai mano ir kitų taip mąstančių vyrų pasirinkimas, kuris niekam netrukdo. Vienintelė problema – tokių vyrų nesigauna įtraukti į svetimo vaiko auginimą ir išlaikymą savais resursais.
O gal... Gal tikrai kai kurioms komentuojančioms būtent tai ir yra didžiausia problema? Juk visada lengviau suversti visas priežastis ant kito, negu ieškoti jų savyje. Jeigu vyras nenori auginti svetimų vaikų – jis niekšas, jeigu nekreipia dėmesio į tavo „kerus“ (siaube, kartais tie „kerai“ būna tokios diletantiškos ir dirbtinės kokybės) – jis gėjus, jeigu vyras nepasiduoda manipuliacijoms ir nėra patogus žmogus – jis egoistas, ir t. t. Labai primityvu, bet užtat kaip paprasta!
Kam pasiseka sukurti sėkmingas šeimas su turinčiomis/turinčiais vaikų – valio, sveikinu jus, ir linkiu daug laimės ir sėkmės jūsų gyvenimuose. Bet ne visiems tai yra priimtina, todėl tikrai nebūtina pulti smerkti, kad ne visi gyvena taip, kaip norite jūs.
Beje, kiek straipsniu besipiktinančių moterų pačios imtų vyrą su vaikais?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.