Visų pirma, atsakykime į klausimą, kodėl homoseksualūs žmonės yra homoseksualūs? Mokslas to nežino. Kaip ir kairiarankiai yra kairiarankiai. Jie tiesiog tokie yra. Procentas tokių žmonių yra nemažas, kai kurios apklausos rodo, kad 3 proc. laiko save biseksualiais o 4 proc. – homoseksualiais. Vadinasi, tokių žmonių yra išties nemažai, jie gyvena aplink mus, stovi su mumis automobilių spūstyse, sėdi šalia mūsų kino teatre, eina į tą patį darbą, žaidžia mūsų mėgstamose sporto komandose ir taip toliau. Ir viskas yra gerai, kol mes nesužinome, kad mūsų draugas, kolega ar giminaitis nėra homoseksualus.

Kai tai iškyla į viešumą, etiketė, kad jis kitoks, iš karto yra priklijuojama. Ir tai tampa problema visur: mokykloje, darbe, sporto klube, žodžiu, visur. Patys suprantate. Dabar pagalvokime, kaip tokie žmonės gyvena savo kasdienį gyvenimą. Iš tikrųjų, du gyvenimus. Viename jie yra mūsų draugai ir kolegos, kurie gyvena eilinius gyvenimus, kitame – jie ieško tokių pačių kaip ir jie, ir iš visų jėgų stengiasi nuslėpti tai, kad tik niekas nesužinotų, net ir patys artimiausi žmonės, jog jie kitokie. Pagalvokite apie tai. Visiškai suprantama, kad tokį gyvenimą gyvenantys žmonės negali jaustis laimingi.

Norime to ar nenorime, jie gyvena ir gyvens kartu su mumis, nereikia į juos mėtyti akmenų, nieko gero tai neduos. Neapykanta tik gimdo neapykantą. Kuo daugiau laimingų žmonių aplink mus, tuo ir patys laimingesni būsime. Gyvenamą aplinką kuriame patys. Mano įsitikinimu, eitynės ir yra apie tai, kad homoseksualumas neturi būti akcentuojamas, o turėtų būti normalus, eilinis dalykas, kaip pavyzdžiui storas ar plonas žmogus. Be to, turime ir gerų pavyzdžių. Pažiūrėkime į Olandiją, Airiją ar Švediją – tai išsivysčiusios ir geros šalys gyvenimui, kuriose apsaugotos visų teisės. Ir po homoseksualų vedybų įteisinimo jos nei sugriuvo, nei jas užvaldė homoseksualai, veikiau atvirkščiai, tos šalys vystosi toliau, vykstant „Brexit“ procesui, Dublinas ir Amsterdamas vieni populiariausių miestų, kur išsikelia stambios tarptautinės įmonės. Žmonės ten laimingi, nes kiekvienas gali būti laisvas, gali būti savimi. Kai mūsų šalis atsikratys „davatkiškumo“ ir homoseksualumas taps visiškai įprastu dalyku, tai ir tokioms eitynėms nebeliks poreikio.

Be to, pagalvokime, ką savo netolerancija labiausiai skaudiname? Galbūt tai jūsų draugas ar kolega, kuris šiaip jau maladec bičas, bet labiausiai gyvenime bijo, kad tik nesužinotumėte, kad jis kitoks.
Nusišypsokite pasauliui ir pasaulis nusišypsos jums.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.