Tai neseniai darė moterys per Tarptautinę moters dieną – mes vis dar turime ką pasakyti, ne viskas dar šių dienų visuomenėje moteriai pasiekiama be kovos, nors moters balsas, kaip lygi atsvara vyriškajam girdimas jau pakankamai seniai. Beje, ačiū už tai pirmosioms sufražistėms, kurių judėjimo dėka XIX a. a. p. buvo padėtas pamatas tam, ką mes, moterys, turime šių dienų visuomenėje. Beje, homoseksualių asmenų kova už teisę „būti“ ir ėjimas į viešumą bei kalbėjimas apie save, kaip visuomenės dalį, o ne ydą, prasidėjo kartu su pirmaisiais moterų judėjimais dėl lygių teisių. Homoseksualūs asmenys aktyviai rėmė ne tik moterų judėjimą, bet ir kitus (pvz. angliakasių profsąjungą Anglijoje) , kurie pasisakė apie tai, kas iki šiol tebėra aktualu šiai mažumai – žmogaus teisės.
Šių laikų modernioje ir liberalioje visuomenėje žmonės nebėra užmėtomi viešai akmenimis už tai, kad yra „kitokie“, „ne kaip visi“ už tai, kad yra savimi, o demokratinėje visuomenėje dar ir turime privilegiją nesunkiai viešai išsakyti savo kad ir ne visada teisingą ir protingą, bet vis dėlto nuomonę.
Tad dvejopi jausmai mane apėmė perskaičius pono Kristupo Krivicko kvietimą į „atsakomąsias“, kaip žurnalistai pavadino „Tradicinių šeimų eitynes“. Viena vertus – mes esame demokratinė visuomenė ir kiekvienas turime teisę kalbėti apie tai, kas mums aktualu, ginti tai, kas mums brangu ir puoselėti savas vertybes, tad šaunu, kad išmokome tai daryti. Kita vertus – visada yra svarbiausia kontekstas ir forma, kuria tai mes darome ir kokią žinutę iš tiesų siunčiame.
Aš esu už žmogaus laisvę kaip didžiausią vertybę, visų pirma. Tuomet gali sekti visa kita. Todėl sutrikau perskaičiusi šio labai viešo ir gerai žinomo žurnalisto K. Krivicko (dabar dar ir politiškai aktyvaus asmens) tokią agitaciją, kuri akivaizdžiai sudaro priešpriešą tarp dviejų visuomenės grupių. Pasak jo, išeina taip, kad LGBT eitynėmis siekiama perduoti žinutę, jog homoseksualūs asmenys turi kažką prieš šeimas, auginančias vaikus? Aš asmeniškai nesu girdėjusi, jog seksualinių mažumų atstovai turėtų kažką prieš šeimas ar nekęstų vaikų. Netgi priešingai – šie žmonės kovoja už tai, kad irgi galėtų turėti teisę gyventi šeimoje. Kai kurie jų, kaip ir ne homoseksualūs asmenys, turi siekį gyvenime išreikšti save tėvo ar motinos vaidmenyje. Tad šeima ir vaikai, kaip suprantame, nėra šios visuomenės grupės priešas, netgi išeina priešingai. Dėl teisių į tokio gyvenimo būdo, kaip vertybės, įforminimą teisine prasme homoseksualūs asmenys pastaruoju metu ir kovoja. Šia eisena stengiasi atkreipti dėmesį, jog gyvena mūsų visuomenėje, yra neišvengiama jos dalis. Tad kodėl ponas K. Krivckas įstatė pleištą tarp seksualinių mažumų atstovų ir šeimų su vaikais rengdamas „atsakomąjį“ renginį, sudarydamas klaidinantį vaizdinį, jog tai yra visuomenės grupės, kurios viena kitai prieštarauja. Nors būsima LGBT eisena yra visai ne apie tai ir kiek girdėjau, viešai visai nesmerkia šeimos gyvenimo būdo. Atsakymas, manau, daugiau nei akivaizdus.
Kaip minėjau, žmogaus laisvė yra svarbiausia. Ir ta laisvė galima ir teisinga, mano nuomone, iki to laipsnio, kai nėra pažeidžiama kito žmogaus laisvė, teisės ar orumas. Laisvė pasisakyti žinomam žurnalistui jam svarbia tema apie šeimą yra visiškai suprantamas dalykas iki konteksto momento, kur akivaizdžiai nusitaikoma į kitos visuomenės grupės narių teises – teisę būti nepelnytai nedemonizuojamu. Teisė išsakyti nuomonę yra gerai, kai neskleidi „tarp eilučių“ dezinformacijos, nukreiptos prieš kitą visuomenės grupę ir kaip „priešpriešą“ tokio svarbaus visuomenės darinio, kaip šeima. Taip pat dar pasiguodžiant, kad tų „priešų“ vis daugėja, o pats jautiesi engiama mažuma. Tai yra paprasčiausias visuomenės kiršinimas, remiantis neadekvačiais savo paties įsivaizdavimais ir nusistatymu prieš „tam tikrą“ visuomenės grupę. Tai paprasčiausia diskriminacija. Šiuo atveju dangstantis „šventu“ ir branginamu visuomenės dariniu – šeima su vaikais. Tada mažumų diskriminacija atrodo visai nekaltai. Paprastai tariant, homofobiškų nuotaikų apimtas ponas K. Krivickas pats pasijuto mažuma . Na, gal intelektualesnis žmogus taip pasijutęs ir turėdamas kažkiek empatijos, turėtų suprasti, kaip jautėsi prieš daug metų tie, kurių niekas nenorėjo girdėti – nepopuliarūs, netelpantys tiesiog į normas – kitokie. Visais laikais nesuprasti, trokštantys laisvės ir nenorintys būti prisitaikėliais turėjo kovoti su masėmis, tradicijomis, religiniais kanonais, puritoniškąja visuomenės dalimi. Tad nors ponas K. Krivickas ir bando prisidengti „tradicinės šeimos vertybėmis“, gali bandyti dangstytis kuo nori, tačiau skleidžiamas nepasitenkinimas, jog visuomenėje turi teisę būti girdimas visų be išimties jos narių balsas ir tie balsai turi teisę susiburti juos vienijančioje eisenoje ir kviesti draugėn kitus juos palaikančius – toks nepasitenkinimas rodo žmogaus priešpriešą pačiai demokratijos sąvokai. Prastas esate politikas, pone Krivickai. Tokia mano, laisvo žmogau nuomonė.
Buvo laikai, kai „kitokius“ (tai yra su genetinėmis ligomis, raudonplaukius, albinosus, turinčius psichikos sutrikimų ir kt.) žmones jų bendruomenės išvydavo ir pasmerkdavo mirčiai. „Kitokių“ vaikų atsikratydavo. „Kitokį“ apkaltindavo nusikaltimu pirmą ir t. t Buvo laikai, kai „kitokius“ degindavo ant laužo. Laikai, kai su „kitokiais“ darė medicininius eksperimentus psichiatrinėse ligoninėse ar koncentracijos stovyklose. Taip žmones elgėsi, nes „kitokių“ bijojo, nes nesuprato ir nenorėjo suprasti ir žiauriai elgėsi todėl, nes galėjo. Nes tie „kitokie“ buvo „mažuma“. Dabar yra kitokie laikai, tačiau žmones tokie patys. Dėl protą temdančios baimės, prietarų ir paprasčiausio nenoro suprasti kuria lygiai tokias pačias sienas tarp žmonių.
Visuomenės didžioji dalis – dauguma, gyvenančių pagal visuomenės normas – tradicinė šeima, auginanti vaikus, įsivaizduoja esantys moralės ir visa ko autoritetas, nes jų pusėje yra įstatymai, teisė ir kiti, visuomenę laikantys stulpai. Tačiau visuomenė nėra pastovus, o kaip tik nuolat kintantis darinys. Nors tam tikri „tradicijos sergėtojai“, konservatyvių pažiūrų puoselėtojai, katalikiškų „dorybių“ išpažinėjai ir pan. priešinasi bet kokiam natūraliam visuomenės virsmui. Žemė kinta, ją keičia ne kas kitas, o žmogus, tad pokytis yra natūralus mūsų gyvenimo palydovas, tačiau mes vis viena priešinamės tam, kas mums yra natūralu. Dinozaurai vieną dieną išmirė. Tad žmogaus protus valdančių, užsilikusių senųjų laikų milžinų neišvengiamai laukia tokia pati lemtis. Komunizmas juk tėra mūsų istorinė praeitis, žinių uždanga nuleista, tad, po velnių, priimkime žinias, kurios mums nebėra uždraustas vaisius. Domėkimės tuo, ko nepažįstame ar nesuprantame. Pažinkime pasaulį ir jis nebebus mums svetimas ir baisus. Kaip sako Aušra Maldeikienė – skaitykime knygas ir pabandykime kartais pamąstyti.
Reziumė. Aš nesu už kažką, kokį nors judėjimą ar pan. Netgi nesu ėjusi kokiose nors eitynėse ir nesiruošiu artimiausiu metu to daryti (ir jei kam kilo natūralus klausimas – ne, nesu). Manau, žmogus ne dėka gyvenimo formos į kurią yra įrėminamas tampa doru piliečiu ar deviantu. Žmogaus pasirinkimo laisvė yra visa ko pamatas – laimingos visuomenės pamatas. Tad žmonių grupės eisena, kuri skleidžia teigiamą, o ne neigiamą žinutę visuomenei, nelogiška, jog susilaukia tokio dalyko kaip – atsakas – kaip kare atsakomojo smūgio. Nejau laisvoje Lietuvoje pradėsime rengti atsakomąsias eisenas, kai eina moterys – parkuose būriuosis liūdni moterų engiami vyrai, mokytojai – parkuose rinksis pikti, pažymiais nusivylę mokiniai, profsąjungos – parkus užplūs nepatenkinti jų darbdaviai rankose gniauždami trispalvę. Tik skirtumas tas, kad tarp šių socialinių grupių aš matau aiškias sąsajas. O tarp K. Krivicko „šeimos auginanačios vaikus“ ir LGBT eitynių taip ir nesugebėjau įžvelgti nieko kito be diskriminuojančios žmones potekstės.
Cituoju: „Proto miegas gimdo pabaisas“. Goja.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.