Šilta ir nuoširdų interviu Rūta Meilutytė davė podkasto „Nyla“ kūrėjams. Deja, ir perklausius puikų interviu lieka daug neatsakytų klausimų. Nes tarsi ir aišku, ir neaišku. Mesti profesionalios sportininkės karjerą dėl to, kad sporto gaminimo mašina iš žmogaus padaro automatą, kuris pametė save ir kuriam nebeaišku, kas jis yra, – tai lyg ir skaityta, ir rašyta, ir suprantama. Bet tokių mašinų šiandieniniame pasaulyje yra daugiau nei pakankamai – tai ir mokslas, ir darbas, ir menas, ir verslas, ir dar daug daugiau visokių neišvengiamai mechanizuotų (sociologinių teorijų kalba kalbant – „makdonaldizuotų“) visuomenės institutų. Sportas tėra vienas iš gausybės tokių institutų – tiesa, vienas iš žaismingiausių ir kartu konkurencingiausių. Toli gražu ne naujiena, kad sportas kursto ne vien sveikatingumą, šlovę ir pagarbą, bet ir didžiulę įtampą; tai lyg kreivas veidrodis, visos visuomenės kuriamų reiškinių kraštutinis atspindys, metaforiškai pabrėžiantis tiek šiuolaikinės visuomenės dorybes, tiek jos ydas.
Kritinėse sporto studijose Rūtos Meilutytės pavyzdys turbūt būtų pateiktas kaip „labai geras” – nes juk, štai, galų gale atsirado sąmoningas jaunas žmogus, kuris spjovė į išorinius blizgučius – potencialius medalius, dėmesį, pinigus, statusą, ir kuris nori suprasti save ir pasidžiaugti paprastais dalykais. Pagaliau atsirado žmogus, kuris drastiškai nusimetė ant jo uždėtą atspaudą – nė neklausiant, ar ji(s) nori būti pažymėta(s) atitinkamu ženklu. Čia pat ateitų į pagalbą stigmatizacijos ar etikečių klijavimo teorijos – jauna sportininkė nebenori būti „preke“ ir pasitraukia iš nesibaigiančio pergalių gamybos konvejerio. Ilgametis kovojotas su dopingu Sandro Donati liūdnai reziumavo šiuolakinio sporto teatralizuotą realybę sakydamas, kad jis vis dar stebi Olimpines žaidynes, tačiau nebesivargina įsiminti atletų vardų. Tai lyg teatras – bet jis teikia pirmenybę pastarajam, nes ten esama aiškaus aktoriaus ir žiūrovo santykio. Tuo tarpu sporto teatre abu apsimeta neva tai tikra.
Nors Rūtos Meilutytės atveju kalbama ne apie dopingą, bet pagrindinė mintis atsikartoja gana aiškiai: profesionali sportininkė palieka baseiną, nes ten tikrovę esą pakeitė dirbtiniai dalykai. O sportininkė ieško paprastumo kasdienybėje, gimtinėje ar buityje, – kur jis bebūtų; ji pavargo nuo visuomenės jai primesto vaidmens ir norėtų surasti savąją tapatybę, nesusijusią su sportu.
Tačiau čia ir kirba įkyrus klausimas: nejaugi tie paprasti dalykai nesuderinami su profesionaliuoju sportu? Ar tikrai nesuderinami? Nejaugi nebūtų atsiradusi supratinga Lietuvos ar užsienio aukštojo mokslo institucija, kuri Rūtai būtų sudariusi galimybę suderinti mokslą su plaukimu? Kuri priimtų ją ir kaip sportininkę, ir kaip žmogų. Kodėl reikėjo pasišalinti iš sporto tris kartus pažeidus ADAMS reikalavimus? Suprantama, ADAMS čia tebuvo paskutinis lašas, perpildęs sparčiai senkančios kantrybės taurę – dopingo klausimas čia yra antraeilis ar trečiaeilis; Rūta Meilutytė neturėtų būti prilyginama girtam vairuotojui, kuris sprunka iš įvykio vietos vengdamas alkotesterio. Šiuo atveju veikiau galima kalbėti apie neapsižiūrėjimą, nesukontroliavimą – galbūt jai nebuvo įsakmiai paaiškinta, kad net ir planuojant baigti karjerą vis tiek būtina žymėti savo buvimo vietą ADAMS sistemoje. Prisimintina, kad antidopingo politika šiuo klausimu yra gana griežta: tris kartus neradus atleto jo deklaruojamoje buvimo vietoje konstatuojamas antidopingo taisyklių pažeidimas.
Nacionalinė sportininkų asociacija per socialinį tinklą Facebook uždavė klausimų apie potencialias „kaltes“ ir atsakomybes, aš kviesčiau pamąstyti – ar dabartinė sporto sistema tiesiog nesudaro galimybės būti ir paprastu žmogumi, ir sportininku; ar šiuolaikinio sportininko tapatybė „ant tiek” įkalina atletus, kad vos ne vienintelis kelias tampa sprukti iš kalėjimo net nebandant pagerinti to kalėjimo sąlygų, nemėginant jo humanizuoti ir pritaikyti jautraus žmogaus poreikiams. Semantine prasme galima būtų ieškoti jungčių tarp kelių žodžių kombinacijų: „pasiaukoti“ ir „kankintis“ arba „pasirinkta ir „primesta“. Galima būtų daryti prielaidą, kad vietoje pasiaukojimo sportas Rūtai Meilutytei virto kankinimu; atitinkamai – vietoje sąmoningai pasirinktos veiklos tai jai tapo „kažkieno“ (dostojevskiškai žvelgiant – ar tik ne mūsų visų) primesta nuasmeninta rutina.
Galbūt netgi pernelyg geraširdiškas pačios Rūtos Meilutytės charakteris prie atitinkamo nuasmeninimo prisidėjo – nes ji stengėsi skirti laiko visiems savo gerbėjams, todėl kartais nespėdavo pasimėgauti paprastais dalykais. Toks nutikimas buvo pavaizduotas 2018 m. Ronaldo Buožio ir Roko Darulio filme, kai ji grįžo iš 2016 m. olimpinių žaidynių ir jos garbei koncertavo mėgstamas atlikėjas. Tačiau Rūta Meilutytė nespėjo pasidžiaugti pelnyta dovana, nes tuo metu dalijo autografus bei interviu. Tame pačiame filme atvirai kalbama ir apie psichologines problemas – kurios galimai prisidėjo, kad sportininkė palūžo santykinai anksti. Tačiau net ir morališkai nusilpus gana keistai atrodo visiems elitiniams sportininkams bendrai taikomų ADAMS įsipareigojimų nepaisymas. Pagaliau jeigu žmogui išties sunku, galbūt kažkas kitas galėjo prisijungti prie sistemos ir reikiamai užpildyti reikalaujamus laukus.
Užbaigiant šiuo populiariai mokslinius pamąstymus vis tiktai vėl grįžtu prie metaforinių semantinių (iš)vedžiojimų. Susidaro toks įspūdis, kad iš profesionalaus sporto buvo ne išeinama. Išėjus galima pasivaikščioti ir sugrįžti (gal vis tiktai taip ir įvyks). Tačiau pastariojo meto įvykiai suponuoja kur kas spartesnį ir drastiškesnį judėjimo būdą – pabėgimą. Pabėgimą užmerktomis akimis, neatsigręžiant, simboliškai tris kartus dar pastuksenant į medį – kad nieku gyvu apsisukus negrįžtum. Aš manau, kad būtų buvusi įmanoma ir kitokia profesionalios plaukikės karjeros pabaiga. Su nė kiek ne mažesne, ne tokia drastiška, labiau subalansuota ir atsakingesne laisve.