Lietuvos Prezidento rinkimuose į antrą turą pateko Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė, kurie gali pasigirti turėję žiniasklaidos palankumą, finansinį ir organizacinį pranašumą prieš visus kitus kandidatus. Jų pagrindinis konkurentas, premjeras Saulius Skvernelis, rinkimų kampaniją pradėjo labai vėlai, veikė joje neretai prieštaringai ar net savižudiškai (kaip savo laiku prieš 2016 m. rinkimus A. Butkevičius ar A. Balčytis 2014 m.), rinkimų štabas dirbo gana neorganizuotai, Valstiečių partijos parama buvo ne tokia, kokios reikėjo. Be to, beveik visa žiniasklaida jo atžvilgiu buvo itin kritiška ir negatyvi.
Neatrodo, jog Lietuvą valdančiai galiai reikėjo pasitelkti VRK ar jos rinkimų kompiuterį (nors įtarimų yra), kad Saulius Skvernelis nepatektų į antrą turą. Manau, pagrindinis minusas, kodėl S. Skvernelis neturėjo šansų tapti prezidentu, kadangi jis neturėjo Vakaruose reikiamų ryšių, komunikacijos, buvo jėgos struktūrų tipo žmogus, kuris vargiai gali įgauti deramą pasitikėjimą ir atvirumą Vakarų tarp šalių sprendėjų.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė turėjo ir turi didelį žiniasklaidos palankumą. Keletą kartų jai teko net ryžtingai ginti žiniasklaidą nuo neaiškių užsakovų, kurie darė įtaką Seimo nariams, kad jie priimtų teisės aktus, mažinančius žiniasklaidos laisvę. Šios iniciatyvos, turbūt, buvo skirtos ne tik vidaus, bet ir tam tikrai Vakarų šalių auditorijai. Kaip ten bebūtų, tačiau būsimas Lietuvos prezidentas, galima prognozuoti, jei iš esmės nepasikeis padėtis Rusijos ir Vakarų informaciniame-propagandiniame fronte, taip pat turėtų turėti Lietuvos žiniasklaidos palankumą. Nesu šalininkas to, jog Lietuvos prezidentai būtų taip žiauriai kritikuojami kaip Prancūzijoje, JAV, premjerai Didžiojoje Britanijoje, bet pagrįstos kritikos turėtų būti daugiau negu yra dabar. Paskutinis Lietuvos prezidentas, kuris susilaukė daug pagrįstos ir nepagrįstos kritikos, buvo Valdas Adamkus.
Taip pat nesinori, jog Lietuvos vadovas būtų akivaizdi Lietuvą valdančios galios marionetė ir labiau panašus į gubernatorių negu prezidentą.
Kadangi mūsų šalies žmones mažai domina Europos parlamento rinkimai, jie natūraliai tampa mažai pastebimi. Norėtųsi, kad visi naujai išrinkti Europos parlamento nariai iš Lietuvos būtų aktyvesni ir labiau gintų mūsų šalies interesus, nenutoltų nuo Lietuvos. Vis dėlto jie renkami mūsų valstybės žmonių ir jų rinkiminė apygarda yra Lietuva, todėl privalo pasirūpinti savo rinkimų apygardos interesais Europinėse institucijose. Idėjų ir įdomių programų, kaip geriau atstovauti savo rinkėjus Europos parlamente, šiuose rinkimuose trūksta.