Jei jau pažadėjau būti atviras, tai turiu prisipažinti, kad Jurijaus daina paskutinę savaitę kone kasdien nuo ryto iki vakaro skambėjo mano ausyse, ypač dešinėje. Ji visai tokia nieko (ne ausis, o daina), pakankamai melodinga, sakyčiau, švelnoka, todėl mano ausims patiko.
Ne kaip kurių kitų užsienio atlikėjų cypavimai ir stūgavimai, nuo kurių kartais krūpčioju. Perku loterijos bilietus ir kaskart tikiuosi milijono, o čia ne koks „Teleloto“, todėl antrojo „Eurovizijos“ pusfinalio metu visu šimtu procentų įtikėjau, kad Lietuva bent jau pateks į finalą. Daina graži, atlikėjas irgi, juo labiau, kad žadėjo daug šypsenų pasirodymo metu, jog žmonės pajaustų jo vidinę nuotaiką. Ir ką gi, štai mano lauktas Jurijaus abrozdėlis... Pagaliau ekrane išvydau mūsų talentą ir viltį! Visos blusos iš laimės sukilo, vos nusėdėjau savo vietoje. Režisieriai ir operatoriai neapsikiaulino – kameros daug kartų iš arti rodė švytintį Jurijaus veidą. Fainas bičas, pagalvojau, jei būčiau panelė, visom keturiom už jį balsuočiau, nesvarbu, kokiame žemyne gyvenčiau. Juk taip mokėjo parodyti šypseną, tokią sakralinę, kunigišką veido išraišką, lyg iš dangaus būtų nužengęs Išganytojas. Vos nepradėjau melstis.
Tikrai galėjau lažintis iš aukso puodo (jei tokį turėčiau), kad visos „Euroviziją“ žiūrinčios merginos ir senmergės balsuos už mūsų Jurijų. Mintimis paskaičiavau, kad šiaip statistiškai moteriškos giminės pasaulyje yra daugiau nei vyriškos, todėl į finalą liūtų dresuotojas su savo daina tikrai pateks. Juk čia „Eurovizija“, o ne koks loterijos žaidimas. Šansų finalui per akis, bent jau man taip kažkas kuždėjo į ausį. Nežinau kodėl, bet tą vakarą negėriau nė lašo (išskyrus vandenį).
Taigi, dainos pradžia (uždainis) ir Jurijaus veido išraiška rodė, kad jam lygių nėra. Ko gero, visa Europa kaip ir aš, jau moka mintinai dainos žodžius, keliasi ir gulasi su lietuvaičio liūtais. Bet štai uždainis baigiasi ir prasideda kvietimas pasivaikščioti su galingiausiais žvėrių karaliais. Ir čia stop! Kažkas ne taip. Atrodo, kad per priedainį beveik niekas nepasikeitė. Kur tas veržlumas, pakylėjimas, neapsakomas jėgos ir laisvės pojūtis? Juk kviečiama pasivaikščioti ne su mažais šuniukais, o su liūtais! Padidinau transliacijos garsą, kad įsitikinčiau, jog nesivaidena, nors klausa dar nesiskundžiu. Bet ne, girdžiu panašų, mažai išsiskiriantį dainavimą. Ir judesiukai panašūs. O turėjo įvykti sprogimas! Tai labai pasijuto bendrame renginio transliacijos kontekste, nors atrankose atrodė kitaip. Nesu muzikos žinovas, todėl neturiu teisės bambėti dėl atlikimo kokybės ir įvaizdžio. Bet kaip eilinis žiūrovas nusivyliau. Lyg vaikas, kuriam pažadėjo saldainį, o davė morką. Nors vis tiek tikėjau, kad būsime finale, tegul ir paskutiniai. Juk tokia graži daina ir tokia išraiškinga, tyra Jurijaus šypsena! Ei, merginos ir moterys, tekėjusios ir išsiskyrusios, balsuokit už šitą berniuką – saldainiuką! Tik jūs išgelbėsite Lietuvą ir gal mūsų neišmes kaip musės iš barščių.
Taip nuoširdžiai tuo tikėjau ir to norėjau. Ir tuo pačiu bijojau balsavimo rezultatų. Kaip velnias kryžiaus. O kas bus, jei nuo monotonijos užmigo visos netekėjusios moterys? O gal visiems staiga pasibaigs kortelės papildymas? Gal išsikraus telefonų akumuliatoriai? Fui, kiek tų baimių man atsirado, nuo paranojos net vidurius susuko. Na, o kas vyko toliau, jūs jau žinote. Nebenoriu net minėti, nes bijau, kad gali išvežti į psichiatrijos ligoninę. Bet jei daviau žodį, jog būsiu labai atviras, tai ir atsiversiu.
Gal nieko blogo nenutiks, nes ir taip jau viskas nuėjo šuniui ant uodegos. O nutiko štai kas, ir būtent su manimi. Matyt, ta liga užkrečiama, nes atrodo, kad užsikrėčiau nuo pono Skvernelio. Jei jis pralaimėjęs rinkimus pažadėjo atsistatydinti, tai kuo „Eurovizija“ kitokia? Ir kas ta mažytė „Eurovizija“ prieš tokią didelę Lietuvą? Todėl pasakiau sau: eikit visi šuniui šėko pjauti, nenorite mūsų ir nereikia. Mes ir be jūsų išsiversime. Reikia mokėti supykti. Taip, kaip pyksta liūtai. Praeis kokie penkeri ar dešimt metų, pasiilgsite mūsų, brangieji eurovizininkai. O mes gal jau turėsime savo dainų konkursą ir pavadinsime kokiu nors „worldvizija“.
Kai parašiau paskutinį sakinį, išaušo rytas. Pramerkiu užmiegotas akis ir pamenu, kad sapnavau kažkokį košmarą. Sapne mačiau, kad pralaimėjome „Euroviziją“. Girdėjau, kaip mūsų Viltis saldžiabalsis Jurijus nė kiek nenusiminė. Sako, kad niekada nežinosi ko šiam konkursui reikia. Gal jis ir teisus. Matyt, tik sapnuose galima sužinoti, kaip laimėti tą puskvailį konkursą. Gal kitą kartą kas nors išeis pasivaikščioti su švelniakailiais kačiukais...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.