Nuo pat mažų dienų buvau meniškas vaikas ir kaip šiandien atsimenu, 5-8 metų mano mėgstamiausias užsiėmimas buvo klausytis muzikos. Psichologai teigia, kad tokio amžiaus vaikai po truputį pradeda rodyti tai, kuo norėtų būti ateityje. Žinoma, dainininke nesiruošiu būti, bet ką mėgau 5-erių, ir ką dabar, beveik niekuo nesiskiria. Bet išsaugoti tai savyje reikėjo daug jėgų, nervų ir pastangų. Pastangų, kad mokykla iš manęs to neatimtų. Šeima, be abejo, kiekvienam vaikui daro skirtingą įtaką, bet šį kartą apie Lietuvos švietimo sistemą mokinio akimis-abituriento, kuris jau gali kažką papasakoti apie tai, o ne žmogaus, sėdinčio aukštai, ir nenutuokiančio, kokių vaikų kartos auga, ką jie masto, kaip jie mąsto, ir kas jiems geriausia. Tuo labiau, kai mes visi esame skirtingi individai.
Pradėjus eiti į mokyklą vis dar mėgau meną. Piešti, šokti, dainuoti, labai mėgau rašyti eilėraščius, primityvius dainų žodžius, netgi turėjau storą knygą, kurioje rašiausi savo visas mintis, savo visos sielos mintis, ten daugiausia dominavo muzika, bet buvo galima rasti ir įdomių eskizų. Žinoma, laikui bėgant, vaikas atsirenka, parodo, ką jis iš krūvos veiklų mėgsta labiausiai. Mano nuomone, šį pasirinkimą mokyklą turėjo pastebėti ir skatinti, ugdyti, kelti vaiką aukštyn. Deja, 5-os klasės pabaigoje mano meniškoji knygelė buvo kažkur nugrūsta, o jos pusė lapų – tuščia. Prasidėjo mokslai, nebuvo laiko SAU. Reikėjo atiduoti save mokslui. O save pamiršti. Maža ką gali vaikas tada suprasti, sakysite – bet dabar puikiai suprantu save, tuo metu. Žūtbūt aš neteigiu, kad mokslas nereikalingas – jis labai reikalingas, elementarių dalykų privalu mokytis. Bet kas buvo daroma su pačio vaiko besivystančia asmenybe? Ji tiesiog buvo nugrūsta į voratinkliais apsiraizgiusį kampą, šlapią ir drėgną. Būtent iš šio kampo, bebaigiant mokyklą, man vis dar sunku išlįsti. Mokykla formavo mūsų asmenybę už mus pačius. Nėra kito kelio, sakote, visi taip mokėsi, ir jūs vaikystėje, ir jūsų proseneliai? Tada prašau, patylėkite po žinių portalo komentarais, kai aiškinsite, kad Lietuva smunka žemyn, niekas nėra daroma, Lietuva neprogresuoja. Kai visa tauta auginama pagal tą pačią formulę, taip ir nutinka.
Seniau maniau, kad suaugę yra protingi, išsilavinę, žinantys ką daro. Bet skaitau komentarus po vienu, po kitu straipsniu ir nesuprantu, ko jūs nesuprantate. Kiekvienas žmogus kažkada buvo vaiku – o kaip mūsų vaikai auginami Lietuvos mokyklose? Mes išmokstame gudrauti, sukčiauti, kad tik gautume geresnį pažymį, išmokstame meluoti tėvams, kad neskirtų namų arešto už blogą pažymį. Išmokstame būti savanaudžiais, kai 30 visiškai skirtingų vaikų patalpina vienoje patalpoje (kurių bendra savybė tik ta, kad gimę tais pačiais metais), ir sukuria atmosferą, kurioje turi kovoti už save – kas atsakys į klausimą, gaus 10-uką! Petriuk, nežinai atsakymo? 2! Kodėl?! Kaip kodėl?! Jūs visi turėjote tokį pat laiko tarpą pasiruošti! O galbūt vaikas namuose išgyvena tėvų skyrybas? Galbūt jo emocinė būklė šiuo metu kritinė? O galbūt, paprasčiausiai, visi vaikai nėra vunderkindai? Galbūt matematikoje jis nesigaudo, bet į jo dailės sugebėjimus, niekas nekreipia dėmesio. Taip ir neįvertintas, Petriukas pasidavė ties tuo, ką mokėjo geriausiai, numojo ranka į savo norus ir pradėjo „kalti“ matematiką, nes niekur negalėjo piešti – namuose mama bara, kad užsiiminėja „nesąmonėmis“, o mokykloje gauna 2, dėl kurių vėl namuose patiria spaudimą. Žinoma, būna visokių tėvų. Kaip ir vaikų. Bet ne visi tėvai tokie ir ne visi vaikai turi savyje tiek stiprybės ir drąsos pasipriešinti pasauliui.
Likus kelioms savaitėms mokykloje ir keliems egzaminams, noriu padėkoti mokyklai, kad mane išmokė elementarių dalykų. Aš jas tikrai pritaikau ir pritaikysiu, nesvarbu, kokia mano profesija bus. Bet man nei tangentai, nei pitagoras, nei Donelaičio metai nebus atmintyje ilgiau nei dar dvi savaites. Po to, mieli mokytojai, jūsų darbas nueis šuniui ant uodegos. Bet ne jūs kalti. Jūs tik žmonės, atliekantys savo paskirtą darbą.
Pabaigiant apie save, mano talentai buvo atimti mokykloje kaip saldainis iš vaiko ir aš pamiršau kas esanti, ir ką mokanti iki pat 10 klasės. Tiesiog dariau tai, ko reikalavo. Dariau tai, už ką mane pagirtų tėvai. Reikėjo laiko, pastangų, ir išlaidų psichologėms, kad padėtų man iš naujo suprasti, ko aš noriu. Ir išties, dėka vienos nuostabios psichologės (į kurią kreipiausi pati, nes, bendraminčiai, neleiskit niekam užgesinti jūsų ugnelės) supratau, ko tiksliai eiti link. Tad po 10-os klasės jaučiau tik pyktį mokyklai. Kad šitiek metų, XXI amžiuje, Lietuvoje, negalima suderinti mokslų, ir padėti bręstančiai asmenybei save realizuoti.
Kiek bemiegių naktų, jaučiant spaudimą tiek iš mokyklos administracijos, tiek iš kitų mokinių, kad nesistengiu gauti 10-ukų, o kryptingai siekiu savo laimės. Išgirsti iš mokyklos direktoriaus, kad mano pasirinktas kelias tik gražiai skambantis, o turėčiau žiūrėti už ką duoną valgysiu, išmušė iš vėžių.
Aš džiaugiuosi savimi. Savo ryžtu. Tuo aš didžiuojuosi, o ne savo pažymiais. Negausiu pagyrimo atsiimant atestatą, bet aš taip džiaugiuosi savimi! „Einu prieš sistemą“ ir drąsiai tai sakau. Ir tai ne koks paaugliškas „trendas“ .
Sėdėdama konsultacijoje, studijų krypties, kurią pasirinkau, (niekur nenutrūkau nuo savo 5-metės svajonės), atlikinėjant praktinę užduotį, padavus jas vadovui, jis įvertino mūsų grupelės užduotį ir pasakė, kad nė vienas neišsiskyrėm kažkokiu unikaliu bruožu. Kodėl? Nes visi esame įrėminti rėmuose pagal tam tikrus išmatavimus. Tik tada suvokiau, kad tai tikra tiesa, nes būdama vaiku, aš buvau žymiai unikalesnė, kūrybiškesnė. Kad iš baimės, mes visi, nors ir būdami meno žmonės, atliekame užduotį iš įpročio, banaliai, surašydami viską „kaip turi būti“, bijodami suklysti. Mums reikia laiko suvokti, kad viskas, mokykla baigta, mes galime būti savimi. Galime gauti 9, vietoj 4+4=8, ir mūsų niekas dėl to nenubaus. Niekas nepažemins. Tik pagirs ir parodys kelią, jog esame laisvi. Laisvi savo mintims ir kad mūsų asmenybė jau gali išlįsti – nebėra pavojaus. Tai, ką aš jau turėjau, mokykla iš manęs atėmė, ir tai užtruks laiko, kol susigrąžinsiu.
Tikiu, kad kitaip yra kitiems žmonėms, juk visi renkamės vis kitokią specialybę. Bet ar neturėtų švietimo sistemos pagrindinis darbas mokyti vaikus neužgaunant jų trapios, besiformuojančios asmenybės, o kaip tik ją ugdant, paskatinant, padedant kaip jau yra kitose valstybėse? Gal dėl to tiek pykčio Lietuvoje, nes užaugę pagal tapačią, seną sistemą, kuri buvo skirta auginti darbininkus Sovietų Sąjungai, mes nemokam priimti kitokio žmogaus, kuris nenori mąstyti kaip kiti? O kiek dar tūkstančių paauglių, kurie nori mąstyti kitaip, tačiau nedrįsta, todėl pasirenka avies bandos sindromą, nes nemato kito kelio? Nes bijo drąsiai pasakyti savo mintis, svajones, idėjas, bijo būti atstumti bendraamžių?
Noriu pasakyti jums visiems, kad jūs ne vieni. Kovokite su tuo, būkite drąsūs, nors ir to kaina didelė, bet ar ne to mus mokykloje išmokė, žūtbūt kovoti už geresnį pažymį? Kovokite už save taip, kaip 2-oje klasėje dėl pirmūno statuso! Nes mūsų švietimo sistema, toli gražu, kol pasikeis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.