Aš balsavau, kad išsaugočiau LIETUVĄ.
Kiekvienas žmogus gimdamas įgyja Lietuvos pilietybę. O kokia gi būtų tauta be žmonių?
Paskutiniuoju metu buvau tik stebėtojas, tyliai kuriantis ir stebintis. Spaudoje pasirodžiusios publikacijos, žmonių reiškiamos asmeninės nuomonės paskatino šiandiena prabilti ir mane.
Užaugau tėvynę mylinčių tėvų apsuptyje. Dalyvavau atgimimo sąjūdžio sambūriuose, nors nebuvau net dešimties. Dar sovietinio raugo metais piešiau Lietuvos Trispalvę. Myliu savo kraštą, didžiuojuosi savo šalimi. Visi kartu siekėme laisvės ir visi kartu ją iškovojome. Niekada nebijojome kovoti už tai, kas tauru ir brangu. Gal dėl to LDK laikais galėjome maudytis Juodoje jūroje? Gal todėl nebijojome žengti Žalgirio mūšio pergalės keliais? Neišgąsdino ir nesunaikino mūsų Sibiro platybės. Niekas iš mūsų niekada nesugebėjo atimti mūsų kalbos, palaužti dvasios, atimti gimtinės ilgesio ir žmogiškojo orumo.
Šis pilietybės išsaugojimo referendumas yra didelis išbandymas mums. Daugeliu mūsų gyvenimo atvejų už mus sprendė mūsų kunigaikščiai, didingieji bajorai, okupantai, partija, Seimas. Dabar atėjo laikas spręsti mums patiems. Kiekvienas svarbus mums sprendimas mus įpareigoja ir kartu suteikia didelę atsakomybę, kelia klausimus, pažadina baimes. Ko bijome? Bijome laisvės būti laisvi? Okupacijos metais diegta mintis – kad išvykti negalima, kad visi už raudonosios sienos yra išdavikai – vis dar gyva. Bandymas supriešinti, įbauginti, kad karo atveju mūsų niekas negins yra labai neetiškas. Kodėl nesmerkiame tų, kurie visų pasaulinių karų metais bėgo iš Lietuvos. Kodėl vis dar abejojame savo tautiečiu, kad jis parsiduos kitai valstybei, tarnaus kitiems? Ar ne Lietuvos piliečiai turėdami tik vieną lietuvišką pasą tarnavo okupantams? Kodėl tada saugome KGB tarnavusiųjų vardus? Kodėl leidžiame jiems toliau būti Lietuvos piliečiais? Mes esame atviri visiems, kurie mums asmeniškai yra naudingi, bet nenorime tos laisvės duoti kitiems. Mes džiūgaujame ir didžiuojamės, kai mūsų šalyje NATO kariai atlieka pratybas. Bet mes keliame nepagrįstas baimes, jei mūsų piliečiai tarnaus kitų valstybių kariuomenėse ir būgštaudami apgailestaujame, kad niekas mūsų negins karo atveju.
Mes bijome, kad teigiamas mūsų sprendimas paskatins emigraciją. Tautiečiai? Jūs rimtai? Šios baimės visiškai nesuprantu. Apklauskite išvykusius. Esu tikras, kad nė vieno išvykusioje galvoje nebuvo tiesioginio tikslo tapti Vokietijos, Italijos ar kitos valstybės piliečiu.
Mūsų baimės sunaikins mus pačius. Baimės kuria mūsų širdyse neapykantą ir stato sienas mūsų kasdienybėje. O juk siekėme visai ne to. Juk siekėme būti laisvi Juk tik dėl to kovojome. Tad įrodykime, kad esame laisvi keliauti, esame laisvi dirbti ir gyventi kur norime. O gal atėjo laikas uždrausti išvykti visiems ir iš savo kaimo ar miestelio? Rusija bandė valstybę įsprausti į sienas, nes žinojo, kad taip lengviausia valdyti ir manipuliuoti. Išsilaisvinskime iš raudonojo narvelio sindromo. Ar už vos keletą kilometrų už Lietuvos, Latvijos teritorijoje gyvenantys tautiečiai nenusipelnė vadintis – Lietuviais ar Latviais? Vadiname vieni kitus Braliukais? Ar tikrai esame broliški. Ar nors vienas Latvijos lietuvis ar mūsų brolis tautietis Suvalkuose lankantis lenkų ir lietuvių mokyklas kada nors užaugęs išdavė mūsų kraštą?
Keistos man Jūsų baimės. Ir labai jauna dar tik besudygstanti mūsų visų širdyje yra LAISVĖ. Kiekvienais metais vis prarandame tautiečius. Ar kas nors skaitėte tą ministro laišką? Ar matėte tame laiške esančias formuluotes „atimama“? Ar gali iš Jūsų kas nors, kada nors atimti Jūsų pilietybę? Ir dar ministro įsakymu? Kvepia sovietiniu palikimu... Dar daug mūsų šalyje baimių, oi labai daug pavydo, labai daug raudonumo. Ir dar daug turės praeiti laiko, kad užaugtų nauja, mąstanti ir laisva tauta. Tauta, kuri pirmoje vietoje vertina žmogų, nesvarbu kur ir koks jis bebūtų.
Kuo nuoširdžiausiai Jums visiems linkiu pakantumo ir laisvės. Gyvenkime Ja, dėl kurios taip ilgai ir visais amžiais kovojome.