Pagalvoju tada apie savo situaciją ir kaip prastai šitie teiginiai atspindi mano sprendimą tapti JAV piliete. Norėčiau savo istorija pasidalinti su Lietuvos lietuviais – gal nors vienas sudvejos ateityje, prieš nurašydamas tuos vadinamus tautos išdavikus.

Išvykau į JAV pagal universiteto programą. Taip susiklostė, kad gerai sekėsi, pasiūlė pratęsti studijas ilgiau, o po poros metų sutikau savo būsimąjį vyrą – linksmą, žybčiojančių akių, vokiečių kilmės amerikietį. Apsilankęs jis susižavėjo Lietuva, svajojome apie ateitį, galbūt net apie kuklų verslą Lietuvoje. Ištekėjau, gimė sūnelis. Ir kažkada tų įvykių sūkuryje pastebėjau, kad mano linksmasis vyras vis dažniau būna linksmas tik bare gerdamas su draugais, kad vis ilgėja išgertuvės savaitgaliais, kad vis siaurėja mūsų bendri interesai. Kaip ryškiai atsimenu, kai ką tik išmokęs vaikščioti sūnelis parvertė jau įkaušusio tėčio alaus butelį. Suriko, užsimojo trenkti. Bet laimei, susizgribo ir nesutrenkė. Man, deja, tą akimirką kaip filme praskriejo būsimieji mūsų gyvenimo etapai – baimė dėl vaiko, nusivylimas, ir galbūt galų gale beviltiškas susitaikymas.

Nenorėjau taip gyventi. Tikėjausi stebuklo, kad alkoholis pasitrauks iš mūsų namų, bet nusprendžiau savo legalia situacija pasidomėti. Pirma konsultacija su skyrybų advokatų buvo savotiškas šokas. Beveik vienas iš pirmųjų klausimų, kurio sulaukiau, buvo šis: „Ar Jūs esate JAV pilietė?“ Kai pasakiau, kad ne, paaiškino, kad neturėdama pilietybės, daugeliui teisėjų atrodysiu, kaip galinti bet kada pabėgti į kitą šalį, ir laimėti pirminę sūnaus globą bus tiesiog labai, labai sunku, nepaisant tėvo priklausomybių ir galimos žalos vaikui. (Jei yra galvojančių, kad esant sunkinančioms aplinkybėms lengva prisiteisti vaiko globą, reikia suvokti, kad to, kas vyksta už uždarų namų durų, būna dažnai beveik neįmanoma įrodyti).

Tai štai kokia buvo mano dilema. Ar išsaugoti Lietuvos pilietybę, ar imtis tokių legalių sprendimų, kurie turėtų didžiausią tikimybę apsaugoti mažą vaiką, kuriam žūtbūt reikėjo mano globojančių rankų? Aš tapau JAV piliete. Po galybės ašarų, bendrų ir atskirų konsultacijų su šeimos psichologais, alkoholio liūnui vis labiau klampinant mano vyrą mudu išsiskyrėme. Skyrybos buvo skaudžios ir piktos. Laimei, pagrindine sūnaus globėja vis dėlto tapau aš. Ar būčiau ja tapusi, nebūdama JAV piliete? Gal. Bet nebuvau pakankamai kieta, kad būčiau išdrįsusi žaisti sūnaus likimu ir sužinoti atsakymą į šitą klausimą.

Norėčiau galvoti, kad mano istorija labai neįprasta, kad daugumos lietuvių šeimos, kurios sukurtos su kitataučiais, yra tvirtos ir laimingos. Bet gyvenimo faktas yra tas, kad žmonių keliai kartais išsiskiria, kad mylimi žmonės tampa neatpažįstami, ir kad įstatymų labirintuose reikia priimti skaudžius sprendimus, jog maksimaliai apsaugotume tuos, kuriuos mylime. Nors taip neturėtų būti, jeigu gyveni šalyje, kurioje tavo partneris ir jūsų bendri vaikai yra piliečiai, o tu ne, tai tu tampi neoficialiai mažiau teisių turintis tėvas ar motina. Gal ir ne visada, bet per daug dažnai.

Galiu įsivaizduoti, kad dalis skaitytojų mano istoriją priims kaip pamoką, kad nereikia tekėti už užsieniečių. Teoriškai, jie galbūt net teisūs. Mišrios santuokos yra sunkios, nes dviejų kultūrų sankirta sudėtinga, o juk dar maišosi dvi ar net trys (ar daugiau) kalbos. Bet tikrovėje juk sienų meilei neuždarysi, žmonės susitinka internetu, išvykose, ir tikėtis tik pilietiškai „grynakraujų“ santuokų tiesiog naivu. Ar Lietuva nori automatiškai apsunkinti tų piliečių gyvenimą, kurie augina vaikus užsienyje, ypač su užsieniečiais?

Ir vėl jau lyg girdžiu skeptiškai nusiteikusius balsus, kad kokia gi nauda Lietuvai iš tų mišrių lietuviukų, kurių gal dauguma visai negrįš. Ir vėlgi, tie balsai teisūs. Dauguma turbūt tikrai negrįš, bet ar verta nugriauti tiltą, kuriuo sugrįžtų, kad ir dešimtoji, ar dvidešimtoji dalis? (Iš milijono, dvidešimtoji dalis būtų net 50.000.) Jeigu nebus sąlygų lengvai grįžti ir pabandyti kurtis, ta dalis tik dar smarkiai sumažėtų arba išvis išnyktų – ar to tauta tikrai nori?

Skaudu, kad šis referendumas apie pilietybę siūlo tik bereikalingai prastus pasirinkimus. Pilnai sutinku su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais, kurie nenori, kad užsienyje gyvenantys rinktų Lietuvos politikus. Bet kuo čia dėta pilietybė? Jeigu lietuvis dešimt metų gyvena Norvegijoje, net ir su ta vienintele Lietuvos pilietybe, ar jis tikrai turėtų turėti teisę balsuoti Lietuvoje? Ar Europos žemyno oras ir antro paso neturėjimas stebuklingai suteikia nusimanymą apie Lietuvos politinę situaciją? Kodėl nepažiūrėjus į Airijos įstatymus? Dviguba pilietybė leidžiama, bet jeigu rinkimų metu fiziškai negyveni Airijoje, Airijos rinkimuose balsuoti negali. Kodėl Lietuvos įstatymai negalėtų turėti tokių niuansų, kodėl kalbama tik apie tai, kad arba visiems viskas, arba nukirsti galybę Lietuvos tautos ąžuolo šakų.

Švedija, kita pakankamai maža šalis, irgi leidžia dvigubą pilietybę, bet turi papildomus reikalavimus, kad užsienyje gimęs švedukas įrodytų ryšį su Švedija (apie pilietybės atiminėjimą iš gimusių Švedijoje švedų net nekalbama). JAV, aišku, daug didesnė šalis, bet iš prigimtinių amerikiečių pilietybės niekas neatima. O jų palikuonys irgi turi teisę visą gyvenimą būti JAV piliečiais, jei jų tėvai bent penkis savo gyvenimo metus praleido JAV, o du iš jų – po to, kai jiems sukako 14. (Šitas faktas gali būti aktualus Meghan Markle ir Princo Hario atžalai.)

Daug valstybių įvairiai sprendžia ir bando išlaikyti ryšį su užsienyje gyvenančiais piliečiais, net jei jie ir tampa kitų valstybių piliečiais. Toks „kirviu nukirtimas“, kuris turbūt įvyks Lietuvos referendume, yra gana retas ir gana žiaurus sprendimas.

Bene svariausias argumentas, kurį dvigubos pilietybės priešininkai pateikia, yra tas, kad bet kada galima atsisakyti tos kitos pilietybės ir grįžti į Lietuvą ir tapti tikrais lietuviais. Bet ar tai realistiška? Daug žmonių, kurie grįžtų, yra bent vidutinio amžiaus. Reikėtų nežmoniškos drąsos tam, kad pradėtum nuo nulio, net ir Tėvynėje, neturint absoliučiai jokio atsarginio varianto.

Daug iš mūsų svajoja apie tai, tiesiog serga Lietuva. Ir mano dabar jau beveik paauglys sūnus kalba lietuviškai. Jeigu pavyks sugrįžti man (dirbu švietimo srityje – manau, daug kas tuo apie mano dabartines grįžimo galimybes pasakyta), tai ir jis, ir gal kažkada svajoju mano anūkai bus Lietuvos gyventojai ar bent glaudžiai su ja bendraujantys žmonės. Tačiau, jei lemta man (ir daug kitų) būti tik turiste, ta ateitis, deja, atrodo visai kitaip.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.