Menkas mokyklų aprūpinimas ištekliais arba tokios mokinių sveikatos problemos, kaip hiperaktyvumas ar disleksija, nebuvo laikomos kliūtimi. Voliuntarizmo tradicija sėkmingai tęsiama ir praėjus trims dešimtmečiams po komunizmo žlugimo. Pakanka pasiskaityti viešojoje erdvėje pateikiamus samprotavimus apie „prastus“ mūsų 15-mečių moksleivių rezultatus tarptautiniame PISA pasiekimų tyrime.

Iš tiesų rezultatai nėra nei labai geri, nei labai prasti – jie vidutiniški. Pavyzdžiui, PISA 2015 metų tyrime Lietuvos moksleivių matematikos rezultatai buvo geresni, negu bendraamžių iš JAV, Vengrijos, Kroatijos, Islandijos, Izraelio, Maltos ir kt. Tiesa, mus lenkia kaimyninės šalys, tačiau kritikai pamiršta, kad vienam bendrojo ugdymo mokyklos moksleiviui, EBPO duomenimis, Lietuva skiria mažiau lėšų, negu Estija ar Lenkija, kad mūsų mokytojams pakanka profesinio bakalauro išsilavinimo, kada kitose šalyse privalomas magistro laipsnis, kad mūsų mokslo metai yra vieni iš trumpiausių Europos Sąjungoje ir t. t. Ne ištekliai, ne mokymosi trukmė ir ne kvalifikacija kalta – tiesiog per mažai, ponai, stengiatės!

Voliuntaristinis požiūris artimesnis politikams, kadangi deterministinis požiūris remiasi giliu socialinių dėsnių pažinimu, o voliuntaristinis lengvai „įkandamas“ ir diletantams. Tarp nespecialistų plačiai paplitęs įsitikinimas, kad švietimo sistema – paprasta ir suprantama, todėl ją nebūtina kaip nors specialiai studijuoti: juk visi savo laiku mokėmės mokykloje. Atseit, tai ne kokia ekonomika ar finansai, kur išmanymas reikalingas, o edukologija tai iš viso ne mokslas. Viešas edukologijos niekinimas nepraeina be rezultatų: ekspertų ignoravimas ir diletantiškų sprendimų įgyvendinimas užprogramuoja naujas švietimo nesėkmes ir finansinius nuostolius. Valstybės finansuojamų studijų aukštosiose mokyklose situacija – bene ryškiausias pastarųjų metų diletantizmo triumfo pavyzdys. 2018 metų pavasarį Vyriausybė patvirtino nutarimą dėl didesnio studijų finansavimo.

Didžiąją dalį nemokamų vietų ŠMM nukreipė į fizinius, inžinerinius, IT bei technologinius mokslus. Buvo vadovaujamasi nuostata, kad šių sričių specialistų Lietuvos ūkiui šiuo metu labiausiai reikia.

Kas iš viso to sumanymo išėjo, jau praėjusių metų rudenį aprašė prof. Š. Liekis: „Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), neatsižvelgdama į prognozes ir vadovaudamasi mistine valstybės poreikių analize, drastiškai pakeitė valstybės finansuojamų vietų paskirstymą tarp universitetų ir kolegijų, o taip pat ir tarp studijų krypčių. Nors pastarųjų metų statistika ir LAMA BPO atlikti modeliavimo rezultatai rodė, kaip pasiskirsto stojantieji, ŠMM parengė nutarimą, kuriuo 2300 valstybės finansuojamų vietų skaičių padidino kolegijose, toliau didino vietų skaičių inžinerijos bei technologijų moksluose ir mažino socialiniuose moksluose. Taigi, stojančiųjų į aukštąsias mokyklas balsas liko neišgirstas. Nuspręsta primygtinai, ribojant pasirinkimą, siūlyti technines, inžinerines specialybes, profesinį bakalaurą, vadovaujantis prielaida, jog to šiandien reikia darbo rinkai. Mano manymu, taip eilinį kartą devalvuota pati universitetinio išsilavinimo samprata – juk ne rengti siauros specializacijos amatininkus, o ugdyti laisvas, savarankiškas, plataus išsilavinimo asmenybes yra mūsų misija“ (Š. Liekis. Delfi.lt. 2018.09.17)

Pasak Š. Liekio, ŠMM eilinį kartą neišgirdo ekspertų balso, manydama, kad valdžia visuomet žino geriau. Rezultatas: nepanaudotų valstybės finansuojamų studijų vietų skaičius išaugo 6,5 karto (2017 metais universitetuose jų buvo 129, o kartu su kolegijomis – 802, 2018 metais – jau 5 243). Taigi, liko daugiau nei 5,2 tūkst. neužpildytų valstybės finansuojamų vietų, kai tuo tarpu už mokslą savo lėšomis mokėjo 8,7 tūkst. pirmakursių, pasirinkusių socialinius ir humanitarinius mokslus.

Šiemet Vyriausybė ryžtingai nusprendė antrą kartą lipti ant to paties grėblio. Tik šį kartą diletantizmas jau buvo atmieštas nemaža demagogijos doze. Sužinojome, kad „šįmet bus finansuojama 1580 informacinių technologijų studijų vietų, finansuojamų inžinerijos studijų vietų augs nuo 1350 iki 1375, matematikos – nuo 515 iki 550. Tai bus padaryta kai kurių socialinių ir humanitarinių mokslų studijų vietų sąskaita“ (K. Pocytė. Delfi.lt. 2019.04.16).

Nesunku suprasti, kad ir šiemet daugelis šių vietų liks neužpildyta – juk, mažėjant bendram stojančiųjų skaičiui, toks masiškas stojančiųjų antplūdis į šias specialybes prilygtų stebuklui. Todėl buvo demagogiškai paskelbta, kad valstybė studijas finansuos visiems, kurie pasirinks tiksliuosius mokslus universitetuose ar kolegijose. Bepigu žadėti, žinant, kad visos valstybės finansuojamos vietos tikrai bus neužpildytos. Toliau – dar gražiau. Ekonomikos ir inovacijų ministras V. Sinkevičius pažadėjo, kad, atsiradus daugiau norinčių studijuoti, nei numatyta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos plane, įstojusiųjų studijų kainą padengs Ekonomikos ir inovacijų ministerijos lėšomis.

Iš kur tie norintieji atsiras? Iš Marso?

Seimo narys M. Adomėnas šia proga taikliai pastebėjo, kad aukštoji mokykla – ne darbo rinkos mokymo centras. Siekį paversti švietimą ekonomikos tarnaite stebime jau seniai. Todėl iš naujo tenka permąstyti aukštųjų mokyklų misiją. Kas yra universitetas – nacionalinės kultūros židinys ar darbo rinką aptarnaujanti paslaugų įmonė? Ekonomikos ir inovacijų ministras teigia, kad toks Vyriausybės sprendimas – tai žinutė ir nuoseklus valstybės planavimas. Ministras pamiršo paminėti, kad pernai tokia žinutė kainavo studijų įmokas 5,2 tūkstančiams socialinių ir humanitarinių mokslų studijas pasirinkusiems studentų, kurie, esant lankstesniam valstybės planavimui, būtų galėję studijuoti valstybės finansuojamose vietose. Ir kiek mokesčių mokėtojų pinigų ši žinutė kainuos šiemet? Juk viešasis sektorius išlaikomas iš valstybės biudžeto ir turėtų tarnauti visuomenės narių interesams. Ar jis turi tenkinti tik tuos visuomenės narių interesus, kurie atitinka darbo rinkos poreikius? Vadovaujantis tokia logika, valstybinė sveikatos apsaugos sistema neturėtų nemokamai gydyti pensininkų, kadangi jie darbo rinkoje pridėtinės vertės jau nebesukurs.

Atmetus demagoginį apvalkalą, ministro pareiškimas galėtų skambėti taip: „Mūsų proteguojamas privatus verslas pageidauja, kad už valstybės biudžeto lėšas šalies aukštosiose mokyklose būtų rengiami tik jiems pridėtinę vertę galintys sukurti specialistai“. Kodėl privatus? Todėl, kad Lietuvos viešajame sektoriuje dirba tik apie 28 proc. visų darbingo amžiaus Lietuvos gyventojų, ir dauguma jų yra medikai, pedagogai, kultūros darbuotojai, t. y. ne inžinierinių ir technologinių mokslų specialistai. Skirtingai, negu mėgsta aiškinti valdžios atstovai, šis tiksliųjų mokslų absoliutizavimas atitinka visų pirma privataus verslo, o ne valstybės ar visos visuomenės interesus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje deklaruojama, kad aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Ne visi jauni žmonės pasižymi pakankamais inžineriniais- technologiniais sugebėjimais, tačiau dėl to jų konstitucinė teisė į aukštąjį mokslą neturėtų būti ribojama. Potencialūs tokių studijų studentai turėtų būti skatinami rinktis šias studijas dar mokyklos suole. Tam, beje jiems turėtų būti užtikrinamas kokybiškas tiksliųjų ir gamtos mokslų mokymas.

Mažakomplektėse mokyklose ir jungtinėse klasėse tai vargiai įmanoma, todėl politikai, vengdami ryžtingai pertvarkyti mokyklų tinklą, iš dalies patys sukuria situaciją, kuomet galintieji studijuoti šiuos mokslus nepasitiki savo jėgomis ir renkasi kitas studijas arba nepajėgia surinkti minimalių stojimui būtinų balų. Taigi, aukštojo mokslo studijų planavimas negali būti vykdomas atsietai nuo to, kas vyksta kituose švietimo segmentuose. Dabartinis stojančiųjų pageidavimų pasiskirstymas yra užprogramuotas iš anksto, Ir jokie politikams iš vaikystės žinomi užkeikimai, pvz. „lydekai paliepus, man panorėjus“, situacijos tikrai nepakeis.