„Tiesiog noriu pasidalinti savo ir savo vyro šiandienos istorija. Rytą pradėjome mieste. Atvykome į „Maximą“ prie bažnyčios, išlipome iš mašinos, nuėjome apsipirkti ir parėjome į mašiną, ir staiga prie mūsų ateina senelis, tvarkingas, švariai apsirengęs, su ašaromis akyse, ir sako „Laba diena, man labai gėda ir nesmagu, mano pensija labai maža, 198 Eur. Labai noriu valgyti, žmoną palaidojau neseniai, vaikučių neturiu.“
Tada vyrui sakau: „Jums pinigėlių reikia?“. Jis dar labiau susigraudino ir sako: „Man labai gėda“... Sakau nesigraudinkite, mes jums padėsime kiek galėsime ir su vyru davėme jam pinigėlių, jis apsiverkė.. Pasakė AČIŪ...
Tada su vyru įsėdome į mašiną, pradėjome važiuoti ir nutarėme, kad važiuokime nupirkti jam valgyti. Nuvažiavome į parduotuvę, nupirkome jam valgyti, konservų, užpilamų sriubyčių, makaronų, kruopyčių, vandens atsigerti, nes sėdėjo saulės atokaitoje, todėl pamanėme, kad jis tikrai norės atsigerti, obuolių nupirkome, duonos... Ir grįžę jo neradome, tada nuėjome į parką jo ieškoti, nes tiesiog toli negalėjo nueiti... Parke neradome, tada vėl grįžome į aikštelę prie „Maximos“, ir pamatėme iš toli sėdintį vėl senelį, apsidžiaugėme jį radę, nuėjome į mašiną paimti pirkinių krepšelį, skirtą seneliui, ir ėjome jo link.
Iš tolo mus pamatęs, jis nusišypsojo, paklausėme, kaip jam čia sekasi. Sako „Buvau „Maximoje“ apsipirkti už jūsų pinigėlius šio bei to“, parodė, kad nusipirko pieno, kefyro, makaronų, sakome, „Na va ir dar atvežėme jums šiek tiek produktų“. Jis susigraudino ir sako: „Ačiū jums, jūs esate nuostabūs vaikučiai“. Tada pradėjo pasakoti, kad 20 metų jis buvo mokytojas, kadangi tais laikais buvo algos mažos, tai taip ir ta pensija tokia maža, kurios užtenka tik mokesčiams, o kur dar vaistukai, maistas? Taip pat pasakė, kad buvo nuėjęs į savivaldybe, bet jam tiesiog pareiškė: „Gaunate pensiją (198 Eur) ir ko dar tu nori...“. Kraupu buvo ir klausyti... 12 Eur lieka mėnesiui pragyventi.... Su ašaromis akyse stovėjau ir klausiausi.... Taip gaila...
Noriu jūsų paprašyti, kam nesunku, kas galite padėti bent vienu produktu, padėkite. Nežinia, kokia bus mūsų senatvė ir kaip mes gyvensime.... Senelis tikrai neprasigėres, kaip dauguma, kurie prieina prašyti alui ar vynui, o šis tiesiog pavalgyti... Didžiausia gėda už valstybę, kuri tokius žmones palikusi likimo valiai, nesirūpina tais, kuriais reikia, o rūpinasi kaip ką apmokestint ar dar kažką... Susimąstykite, miela Marijampolės savivaldybe... Ir turėkite bent kažkiek gėdos atsisakyti padėti šiam seneliui, ir tokiems kaip jis, nes jų yra ne vienas... Pasidalinkite kam nesunku ir padėkime jam kuo galime!“, – rašo moteris.
Norintiems kuo nors prisidėti, dalinamės internete plačiai pasklidusiu originaliu autorės įrašu.