Iš to, ką teko girdėti ir perskaityti akivaizdu viena – didesnė žmonių dalis išvis nelabai suvokia, kad kitos šalies pilietybės priėmimas yra absoliučiai labai retas dalykas – tai sudėtingas, ilgas, daug laiko užimantis procesas. Tai nėra kaip koks vieno langelio principu įvykstantis pažymos atsiėmimas biurokratinėje įstaigoje, kur kiekvienam kažkiek pagyvenusiam šalyje ir smarkiai užsinorėjusiam, išduodama kortelė su štampu – pilietis – ir BAM tu jau turi kitos šalies pilietybę. Ne. Tai vyksta ne taip. Nors susidaro vaizdas, kad dauguma lietuvių būtent taip įsivaizduoja šį procesą. Įdomu, taip dažnai lietuviams marširuojant į Suvalkus Lenkijoje ar dar nenusipelnėte Lenkijos pilietybės? Na, ko ne tikri lenkai, taip dažnai besilankydami, gal net tikresni už vietinius, juk tiek daug mokesčių Lenkijoje paliekate. Čia pagal tam tikros lietuvių dalies logiką tai taip su ta pilietybe ir yra. O realybėje – žmonės kitos šalies pilietybės priėmimu užsiima tik, kai labai prispiria reikalas ir nėra kito pasirinkimo. Tai sudėtingas procesinis dalykas ir niekuo nesusijęs su emocijomis.
Turiu omenyje – totaliai priešingai nei visa Lietuvos tauta, kuri įsivaizduoja velniai žino ką ir ruošiasi vadovautis absoliučiai vien emocijomis balsuodami PRIEŠ leidimą Lietuvos piliečiams turėti ne vieną pilietybę. Lietuvos tauta vedama iškreiptų jausmų įsivaizduos, jog šis referendumas tai proga kažką įrodyti ar suvesti sąskaitas su lietuviais, kurie pasirinko kažkurį laiką gyventi užsienio šalyje.
Neapykanta emigracijos procesui ir emigrantams tiesiog kunkuliuote kunkuliuoja Lietuvos socialiniuose tinkluose ir kitose medijose. Naivūs, neišsilavinę ir su milžiniška skyle netgi bendrose žiniose, kas yra pilietybė ir kokios su ja įgyjamos teisės ir pareigos – Lietuvos piliečiai įsivaizduoja balsuodami PRIEŠ, jog kažkaip neigiamai paveiks tuos, kas tiesiog gyvena svetur – ne Lietuvoje – no strings attached. Tačiau tiesa ta, kad tai įskaudins tik menką saujelę žmonių. Ta nedidelė dalis, kuriems reikalinga kitos šalies pilietybė, didelė tikimybė, jog yra išsilavinę ir pakankamai kvalifikuoti dirbti užsienio valstybinėje įmonėje/įstaigoje ir tam reikalinga pilietybė – žodžiu, karjeros žmonės.
Kitais atvejais dažnai dėl sudėtingų gyvenimo vingių, saugumo sumetimais svetur atsidūrus įgyta kitos šalies pilietybė. Ir tik labai retai, dėl neturėjimo ką veikti, žmogus gaiš savo laiką ilgam procedūriniam procesui dėl pilietybės įgijimo – nes nelabai kam ji yra reikalinga, kai kuo puikiausiai ir kokybiškai gyvenama užsienyje ir be jos. Gal, jei lietuviai tai žinotų, taip smarkiai bereikalingai nesitaškytų savo tulžimi ir nebalsuotų vedami buko įsiūčio? Vadovautųsi protu, jei kartais jo turi, o ne jausmais?
Mano giliu įsitikinimu, didžiausia klaida (o gal paslauga? Sunku net pasakyti) padaryta apskritai rengiant šį referendumą. Valdžia padarė klaidą, kad išvis kėlė šį klausimą į viešumą. Taip, į viešumą iškeldama tai, kas greičiausiai visai neplanuota – nuoširdi, be galo atvira, gili nei kiek nesuvaidinta... lietuvių neapykanta emigravusiems lietuviams. Šis referendumas bus paskutinė plyta į sieną, kuri atskirs krūvas šeimų, nutrauks saitus tarp daugybės giminių, buvusių draugų, pažįstamų, nes užmuš bet kokią mintį emigravusiems sugrįžti į namus – į Lietuvą. Akivaizdu viena – šiuo metu namuose niekas nelaukia. Jei grįši – tave pasitiks labai pikti, tik dėl jiems vieniems suprantamų priežasčių smerkiantys „šeimynykščiai“.
Lietuvoje žmonės kažkodėl mano turintys teisę teisti kitus – taip labai paprastai įsivaizduoja, kad turi kažkokią mitinę teisę. O neapykanta išvažiavusiam iš Lietuvos – IŠDAVIKUI- tai matyt iš vis kažkoks istoriškai susiformavęs komplekas, gal karo metų,okupacijų ar pan. pasekmė ? Sunku pasakyti . Bet tai itin iškreiptas dalykas, kurio jokioje kitoje šalyje neteko sutikti – kad smerktum laisvą, nepriklausomą nuo režimo žmogų, už jo pasirinkimą, kažkuriuo gyvenimo periodu gyventi kur jam tinka, gera ir patogu, tuo gyvenimo momentu? Koks absurdas – juokinga iki ašarų...:D bet tik ne Lietuviui. Lietuvis nuo tokių žodžių tampa rūstus ir tamsus kaip Nevėžio upė – Tikro lietuvio patrioto sąmonė priima tik vieną vienintelę teisingą gyvenimo Lietuvos tautinėje žemėje versiją. Kažkokia tragiškų istorinių peripetijų suformuota trauminė mąstysena – ne kitaip. Bet prie ko čia pilietybė? Būtent. Prie ko?
Šių dešimtmečių emigracija, didelis žmonių srautas nutekėjęs iš Lietuvos nepriklausomybės periodu, mano giliu įsitikinimu, neturi nieko bendra su šiuo referendumu dėl „dvigubos pilietybės“. Tik retą kurį emigravusį per didžiąją emigracijos bangą, kai atsivėrė sienos į plačiąją galimybių Europą ir ne tik, tai paveiks. Paveiks tik kitas lietuvių kartas, kurios ten pasiliks gyventi. Žvelgiant į perspektyvą, jog tie žmones, kurie sukūrė šeimas svetur ir vis dėl to pasiryžtų grįžti į taip jų giliai nekenčiančią Lietuvą,, tai turės įtaką, nes galimai lems jų vaikų pilietybės klausimą.
Ar lietuviai nekenčia ir emigrantų vaikų? Kaip koks Hitleris nekentė net mažų vaikiukų, jei jie buvo žydų tautybės. Kokio laipsnio ši neapykanta nesunku pasakyti, nes emocijos komentaruose po straipsniais apie emigraciją ir pilietybės klausimą labai iškalbingos. Lietuviams seniai nebereikia lietuviškos Lietuvos. Akivaizdu, kad seniai nebereikia 3 milijonų. Matyt, ta daina taip įgriso iki gyvo kaulo, kad lietuviai bet kokia kaina nori paneigti šį niekingą faktą. Užteks ir kokių poros milijonų. Nors lietuviai tokie dideli lietuvio negerbėjai, kad ir tų dviejų milijonų, rodos, per daug. Ankšta darosi Lietuvoje.
Mano nuomone, lietuviai tapo tokie labai vakarietiški, kad seniai peraugo tuos nacionalizmo blogąją prasme reikalus. Lietuviai tapo tiek draugiški visoms pasaulio tautoms, kad sąmoningai spjauna „emygeriams“ į veidą ir sako – „mes neprapulsime – prisivešime ukrainiečių, kinų, priimsime pabėgėlius – jie mums dirbs ir pensijas uždirbs ir gyvensim – VO (nykštys į viršų) kaip gerai. Nieks čia tų emygerių Lietuvoje nelaukia. Nėra ko jums čia grįžt. Ir pilietybes išvis, atimt visiems, o ne dalinti reikia. Peškite vištas ir skuskite žuvis Norvegijoje gyvendami po dešimt kvadratiniame metre, varguoliukai...“ Taigi. Ryškiai suaugo ir subrendo mūsų lietuvių visuomenė per tuos metus gyvendami laisvoje nepriklausomoje visuomenėje.
Tapome europietiškesni, sąmoningesni, mąstome plačiau, kritiškiau, išmokome priimti skirtingą gyvenimo viziją bei gerbti kitų žmonių erdvę, pasirinkimus bei kitoniškumą – tikri vakariečiai tapome, laisvi ir nesuvaržyti, ar ne?
Referendumas bus atsakomosios varžybos su smūgiavimu į vienus vartus ir rungtynių baigtis, manau, visiems, bent kiek nuovokiems yra aiški. Ar politikai, skelbdami šį referendumą, siekė sukiršinti lietuvius? Skaldyti ir valdyti – toks jų šūkis? Taip. Jiems, manau, pavyko tai padaryti. Tačiau ar ne per didelė kaina sumokėta vardan rinkimų populiarinimo? Telieka laukti finalo.