Vien tai, kad referendumai Lietuvoje organizuojami gan retai, turėtų pritraukti žurnalistų, politikų ir visuomenininkų dėmesį. Dvigubos pilietybės referendumas bus vos 13-as nuo nepriklausomybės atgavimo, bet apie šį, retai lyg kometa Lietuvoje pasirodantį įvykį, kalbama nenoriai ir labai negausiai.
Prie balsadėžių rinksimės jau ateinantį mėnesį, o daugelis žmonių nežino ne tik tikslių referendume keliamo klausimo detalių, nežino net tikslios klausimo formuluotės. Informacijos viešojoje erdvėje apie šį retą įvykį tiek pat, kiek dažniausiai jos būna apie parolimpines žaidynes, ar šaškių, šachmatų čempionatus. Nėra net bandymų išsakyti ar išklausyti vienos ar kitos pusės argumentų.
Galbūt referendumo agitacijos nėra taip gerai apmokamos, kaip prezidento rinkimų agitacija, kur rinkimams skiriami milijonai, galbūt agitacija nėra tokia patraukli ir tokia pelninga, kokia gali būti prezidento ar mero rinkimų agitacija, kur po kiekvienų rinkimų renkamos naujos komandos, ir kur agitatoriai gali tikėtis asmeninės naudos, dividendų – naujų darbo vietų. Anaiptol, agituojant „už“ ar „prieš“ dvigubą pilietybę, yra tiesiausias kelias įgyti priešų, nes seniai nusistovėjusi vieša nuomonė apie „išdavikus“ emigrantus ir tik jiems reikalingą dvigubą pilietybę gali nepatikti daliai sekėjų, rinkėjų, pakenkti įvaizdžiui. Vis tik klausimas per daug svarbus Lietuvai ir po visą pasaulį išsisklaidžiusiems lietuviams, kad būtų šitaip nutylėtas.
Ar išvykę ir kaip dalis žmonių teigia, išdavę ir sunkiu laiku savo šalį palikę lietuviai, vis dar gali būti vadinami patriotais, ar gali būti lojalūs Lietuvai ir ar verti turėti raudoną lietuvišką pasą?
Didžiausias mūsų gyvenimo projektas yra mūsų gyvenimas, kuris pilnas įvairiausių iššūkių: pinigų, amžiaus, aplinkybių, gyvenamosios vietos... Ir, dejam retkarčiais iš gyvenimo norint daugiau, reikia tiesiog kažko daugiau, tenka jį keisti: gyvenimo tempą, gyvenamąją vietą, kartais tenka trumpam ar ilgam emigruoti.
Emigracija kartais prieštarauja nusistovėjusioms, nerašytoms konservatyvioms gyvenimo taisyklėms, pagal kurias kiekvienas savo šalį mylintis pilietis, patriotas turi gyventi savo šalyje. Deja, taip veikia modernus, šiuolaikinis pasaulis, kuriame kaip niekad lengva ir pigu keliauti, kuriame retkarčiais norint pasivyti savo svajonę, tenka daryti tai, kas galbūt nelabai miela, kas neįprasta, ir ne visiems priimtina, bet tai nereiškia, kad emigravus meilė savo gimtajam kraštui kažkur išgaruoja.
Prieš pradedant teisti ir kaltinti emigrantus, vertą būtų bent pabandyti suprasti, kad sunkiu šaliai metu, kada Lietuvoje nedarbo lygis buvo pats aukščiausias, drąsiausi žmonės važiavo ir ieškojo darbo svetur, nepaisydami išsilavinimo, specialybės – užsienyje dirbo bet ką ir nekonkuravo nei dėl negausių darbo vietų su Lietuvoje gyventi likusiais piliečiais, nei dėl bedarbystės išmokų ar kitokių pašalpų. Verta paminėti ir tai, apie ką nenoriai kalba, bet pripažįsta net žinomiausi Lietuvos ekonomistai, kad iš krizės Lietuvai išlipti padėjo būtent emigrantai ir jų kasmet į Tėvynę pervesti milijardai eurų, kuriuos, beje, emigrantai vis dar siunčia.
Lietuva – moderni valstybė, su joje gyvenančiais šiuolaikiškai mąstančiais piliečiais. Lietuviams vertėtų apsidairyti ir suprasti, jog pasaulis, kuris buvo sukurtas prieš du šimtus metų, su sienomis, su tarpusavyje konkuruojančioms ir net kariaujančiomis kaimyninėmis šalimis, jau išnyko. Nuo Talino iki Lisabonos, kur ne kur vis dar išlikę buvusių pasienių pastatų griuvėsiai kaskart primena, kad sienų nebelieka ir jų reikia vis mažiau, nes pasaulis vis geriau ir efektyviau veikia be jų.
Pilietybė, pasas tai taip pat yra siena – nematoma siena, kurias reikia griauti, naikinti, kurią puikiai naikina daugelis kitų išsivysčiusių ir dar besivystančių taip vadinamų Vakarų pasaulio šalių. Lietuva šiuo atžvilgiu rikiuojasi greta Pakistano, Kongo, Mauritanijos, Kazakstano...
Negalėjimas turėti dviejų pasų sudaro nemažas biurokratinės kliūtis studentams, studijuojantiems kur nors Harvarde ar Azijoje, verslininkams, norintiems kurti verslą ne tik Lietuvoje ar Europos Sąjungoje, aukštos klasės specialistams, bandantiems įgyti patirties kiek toliau nuo namų. Nepageidaujamos, dirbtinai sudaromos biurokratinės kliūtys neretai ne didiną meilę ir lojalumą Tėvynei, o atvirkščiai – ją mažina.
Garsūs Lietuvos sportininkai, menininkai, ne savo noru tapę nebe lietuviais, antros ar trečios kartos emigrantai, kurie nėra kalti dėl to, kad atsidūrė kažkur toli nuo šalies, kuriai tėvai ir seneliai sugebėjo įskiepyti meilę, sentimentus ir galbūt trauką Lietuvai. Litvakai, ne savo noru pasitraukę iš Lietuvos, mišrios šeimos, norinčios turėti pilnavertį gyvenimą tiek savo, tiek sutuoktinio gimtojoje šalyje.
22 Europos Sąjungos šalys jau yra įteisinusios dvigubą pilietybę. Šalyse kaip Prancūzija, Anglija ar Vokietija gyvena po kelis milijonus gyventojų, turinčių dvigubas pilietybes, du ar net tris pasus. Nepaisant viso to, šalys vis dar turi savo tradicijas, kalbą, papročius ir vis tiek yra taip pat vadinamos.
Gaila, kad net Lietuvos Vyriausybė, siųsdama „Gedimino laiškus“ Europos prekybininkams, kviesdama juos į Lietuvą ar prieš bandydama prisivilioti daugiau studentų iš užsienio, nepagalvojo, kad norint gauti naudos, reikia kažką aukoti. Sunku tikėtis, kad verslininkas, turintis planų plėsti savo verslą, ar gabus studentas iš Azijos atsisakys savo pilietybės dėl galimybės studijuoti, dirbti ir kurtis Lietuvoje. Kaip ir lietuviai emigrantai, taip ir visi kiti migruojantys, nesvarbu dėl kokių priežasčių, nesvarbu kur ir kaip, nei vienas jų niekada neskuba ir neskubės atsisakyti savo šalies pilietybės.
Savo laiku, vienas Lietuvos lyderių, dėl geresnių santykių su kitomis valstybėmis net apsikrikštijo – šiandien krikštytis nereikia, bet dviguba pilietybė ir galimybė lietuvišką pasą gauti užsieniečiams būtų puikus įrodymas, kad jie čia laukiami. Deja, net ir esant ant referendumo slenksčio, nėra net kalbama apie galimybę suteikti lietuvišką pilietybę užsieniečiams. Dar blogiau, nėra net bandoma deramai paaiškini žmonėms, kodėl ji turėtų būti suteikta patiems lietuviams.
Kaip iš gilės niekada neišaugs karklas, taip iš lietuvio neišaugs anglas ar turkas. Norisi tikėti, kad referendume balsuosiančių lietuvių emocijos ir nepakankamos žinios nesutrukdys išspręsti tautą neretai supriešinantį dvigubos pilietybės klausimą kartą ir visiems laikams.