Taigi reportažėlį nusiunčiu DELFI pirmadienį, balandžio 1 d., kas, beje, gal prideda papildomų spalvų, nes tai skamba labiau kaip pokštas, nei tikras nutikimas. DELFI redaktorė dar pasitikslina, ar čia tikrai ne pokštas. Ne. Pokštas būtų „nusivalyk skreplių“. O antradienį viskas prasideda. Pirma atsiunčia žinutę klasės draugas, su kuriuo mes nesusirašinėjame, ir sako, matau tave DELFI šalia May (kas ta May, galvoju, netrukus jos niekas nebeprisimins). Pats įlendu į DELFI ir matau save šalia Ukrainos prezidento rinkimų I turo laimėtojo Zelenskio (kas tas Zelenskis?!).
Po to į Messenger rašo žurnalistė iš ZIP radijo stoties, atsiprašau, aš jai neatsakiau, nors ruošiausi, bet tada užgriuvo... Sesers skambutis, pusseserės žinutės, ach och. O, pasiūlymas iš vienos įstaigos darbuotojų, kuriems patiko straipsnis, nemokamai padaryti masažą ir reiki gydymą. Kaip miela, šypsausi iki ausų, ačiū labai. Suplūkęs atsakinėju į skambučius ir atrašinėju žinutes, kol galva pradeda ūžti. Išbėgu palakstyti į šalia esantį miškelį prasivėdinti. Kilo pirma mintis aprašyti įspūdžius, bėgiojant dažnai kyla gerų minčių, nors nesu tikras, ar ši gera. Bet aš dar net neįsivaizduoju, kas manęs toliau laukia.
Grįžtu šviežia galva. Žurnalistas iš AP rašo ir klausia, ar gali parašyti reportažėlį (kodėl gi ne), naudoti nuotrauką (prašau), bet reikia kažką parašyti (ar turiu pasirinkimą, burtas mestas), pateksite į daug naujienų portalų ir laikraščių (ar man to reikia?!). Ai, jau įklimpau, tebūnie.
Po kiek laiko įrašau į „Google“ „Strimaitis plane“ (o, Viešpatie), Strimaitis flugzeug (po velniais!), Strimaitis avion (Dieve, mano). Nesuprantu, ar tie tinklalapiai rašyti neturi ką, ar šiais laikais į internetą leidžiama viskas? Aš apakęs, bet ne dėl to, kad nieko nematau, o dėl to, kad per daug visko matau.
Vėliau prasideda įžūlių žurnalisčių iš užsienio bandymai mane pasiekti per Messenger. Pradžioje galvoju priešintis ar ignoruoti, bet paskui lengvai pasiduodu. Blanca iš ABC 7 News Chicago nori telefono vaizdo įrašo, jei tokį turiu. Neturiu, tiesiog užmiršau filmuoti, pagalvojau apie tai tik vėliau, nepatyręs nepatyręs. Pamaloninu ją nusiuntęs kelias nuotraukas. O, labas Luna iš „la Repubblica“ laikraščio Italjoje. OK, žinoma, galiu atsiųsti tau kelias asmenukes ir pakomentuoti.
Kitą dieną įlendu į DELFI – ogi skaitomiausias vakar dienos straipsnis, kaip netikėta. Neilgai trukus skambina mergina iš agentūros, kuria keliavau, ir sako, kad į juos kreipėsi žurnalistė iš CNN, taip pat žurnalistas iš dar kažkokio tinklalapio, jie prašo mano kontaktų, ar gali pasidalinti?! Įtariu kuo tai gresia, bet tiek to, perduokite el. pašto adresą. Netrukus gaunu CNN žurnalistės laišką su prašymu atsakyti į tris klausimus. Stropiai kaip mokinukas rašau atsakymus.
Po to prašymas iš weather.com su 9 klausimais. Rimtai mąstau nereaguoti, bet, atsakius vieniems, reikėtų atsakyti ir kitiems, ir, lyg atlikdamas nuobodoką darbo užduotį, surašau atsakymus. Per Messenger dar ateina krūvos prašymų atsiųsti nuotraukų arba leisti jas publikuoti. Ai, darykite ką norite, tos asmenukės iš tikro jau gyvena savo atskirą gyvenimą ir man nebepriklauso. Jaučiuosi kaip intensyvaus darbo dieną.
Gal man jau laikas išpuikti ir pradėti rūšiuoti žmones? Maždaug, ką su tavimi šnekėti, tavęs niekas DELFI net nėra komentavęs. Šmaikštusis Užkalnis, ar jis yra bent lėktuvu vienas yra skridęs?! Peilialiežuvis Tapinas, ar apie jį rašė kada „The Washington Post“? Apie auksabalsį Merūną kita kalba, iš komentarų supratau, kad jam teko skristi vienam, būtų apie ką pakalbėti kaip lygiam su lygiu. Stop, raminu savo besijaukiantį protą, tai bent sensacija, vienas lėktuve skrido, yra žmonių, kurie į kosmosą vieni skraido, va čia yra lygis! Sugrįžtu į pusiausvyros būseną. Beje, yra geras pratimas tiems, kurie per daug susireikšmina. Tiesiog pagalvokite, kur būsite po 100 metų. Padeda. Bet aš čia ne apie tai.
Skambina arba žinutes rašo giminaičiai, draugai ir draugės, taip pat buvusios draugės, netgi vienas buvęs Seimo narys. Visi džiugiai nusiteikę, kaip ir aš, be abejo. Kai kurie prognozuoja šlovę, o aš juokiuosi, ne ne, dar prieš pradedant galvoti apie tai reikia bent jau būti socialiniuose tinkluose. Kiti bando apšaukti įžymybe, taip taip, šypsausi, niekam nežinoma įžymybė. Aš gi puikiai suprantu, kad esu ne niekuo dėtas, tiesiog situacija pasitaikė įdomi. Ne aš ją rinkausi, o ji – mane...
Teigiami komentarai džiugina, o neigiami juokina, taigi ir vieni, ir kiti naudingai veikia organizmą. Visiškas bomžas (oi oi, tiesiu taikymu į kirpyklą), valkata (oi oi, kuo greičiau nerti į kostiumą, nors ne, per dažnai jį nešiojau savo laiku, geriau pabūsiu valkatos vaidmenyje), sulieknėjęs, išbalęs kaip lavonas (oi oi oi, ačiū, kad atkreipėte dėmesį, gal lašinių ir soliariumo terapija padės man neužsilenkti per anksti, dar tik pirmas 50-metis eina).
Trečia diena: tylu, ramu, gera grįžti į įprastą būvį. Viena kita žinutė, skambutis (kaip galima taip vėluoti šiais skubėjimo laikais), nors tie vėluojantys mane žavi, prašymas naudoti nuotraukas iš kažkokio Čekijos tinklalapio žurnalistės. Darykite ką norite, mano atvaizdas jau ne mano. O aš su įdomumu laukiu, ar pastebės ir parašys kas nors iš draugų užsieniečių, kurie sužinojo ne iš DELFI. Bingo, rašo Leena iš Suomijos, ji pamatė CNN Travel, taigi, ne veltui į klausimus atsakinėjau. Olialia, dar didesnis siurprizas, rašo Ashwini iš Indijos, pasidalino su juo žinute kitas draugas, radęs straipsniuką AP.
Abejingai žiūrinėdamas antraštes randu vieną vokišką tinklalapį, kuris pakelia nuotaiką, nors ji ir šiaip pakili. Aš, pasirodo, skrisdamas vienas lėktuve palikau tokį didelį CO2 pėdsaką, kad turėčiau išvis daugiau neskraidyti gyvenime. Apmaudu būtų. Net jei sakyčiau kad tai nebuvo mano privatus lėktuvas ir mano sąmoningas pasirinkimas, to eksperto nuomonės turbūt nepakeisčiau. Ir koks gi šito reportažo moralas, jei jo išvis reikia? Joks. Tiesiog džiaukitės šiandiena.
Ačiū DELFI, kad pasidalino, ir AP, kad paskleidė toliau. Ačiū skaičiusiems ir komentavusiems. Ačiū tiems, kurie šypsojotės (jūsų dauguma, jūs mokate gyventi), ir tiems, kurie ne. Jūs kartu sukūrėte man dar vieną neįtikėtiną išgyvenimą. Ką patarti niurzgliams? Pažvelkite į save. Jei jums patinka tai, ką matote, viskas tvarkoje. Jei ne, žiūrėkite giliau. Pradžioje pabandykite nusišypsoti bent akimis.
Gyvenimas yra didelis pokštininkas. Turbūt dar ilgai po to, kai ateis paskutinioji, tūnosiu kažkur begalinėse interneto platybėse kaip lietuvis, kuris buvo vienintelis keleivis lėktuve. Dėti tašką ar daugtaškį, galvoju sau?..
P. S. gal laikas prisiregistruoti į „Facebook“?