Vienuoliktoko laiškas pradedamas pasakojimu, kad moksleiviai pradėjo tyčiotis iš svečio – iš vyresnio žmogaus, iš svečio. Iš karininko. Ne uždavinėti klausimus, ne ginčytis, o tyčiotis.
Papasakojo apie algas – vienuoliktokams juokinga.
Parodė maistą – juokinga. „Pateikti liūdniausi sumuštiniai ir bananas"“. O tai koks maistas yra „ne liūdnas“? Ar tai, ką valgo mokykloje, irgi liūdna? O namuose? Iš tiesų liūdna, kada jaunas žmogus, pats dar nieko nepasiekęs ir nesukūręs, net elementariausiame maiste mato „liūdesį“. Ir teigia, kad maistas blogas, nors remiasi ne savo ar artimųjų patirtimi, o gandais. Viską vainikuoja pareiškimas apie lyčių nelygybę, konstatuojamas faktas, kad karjeros kariuomenėje nesukurs ir bendrai, dauguma jų emigruos.
Pirma mintis perskaičius laišką – kas tai per mokykla ir kokie joje vaikai mokosi, jei dauguma vienuoliktokų elgėsi su vyresniu žmogumi lyg turėdami psichologinių problemų. Kokį jie išsilavinimą gauna, kaip jie auklėjami namuose ir mokyklose, jei tyčiojasi iš svečio?
Toliau darosi dar baisiau – „visi žada iš čia emigruoti“. Net Lietuvos nebeliko. Liko tik kažkoks „čia“, iš kur emigruos. Net nemėgins kažko kitko, ne tarnybos kariuomenėje siekti (apie kariuomenę jie jau išsakė požiūrį); bendrai net nemėgins kažko siekti Lietuvoje, ar kalbant to vienuoliktoko žodžiais, „čia“. Ar toks vaikų požiūris į Lietuvą – tai jų tėvų „auklėjimo“ rezultatas, ar tokį požiūrį jie įgijo mokykloje? Jei tai tėvų „nuopelnas“, kur tada buvo mokytojai, kurių pašaukimas – auklėti jaunąją kartą ir ruošti būsimus Lietuvos piliečius gyvenimui. Pirmiausia gyvenimui „čia“. O jei tokį požiūrį į valstybę, į jos sargą – kariuomenę – įskiepijo mokykla, tai ar mūsų švietimo sistema pati sunkiai neserga? Ar tie mokytojai, kurie užuot mokiniams skiepiję pagarbą artimam savo ir Tėvynei, žiūri kaip mokiniai tyčiojasi ir mato save tik emigracijoje, yra verti tų pačių, mažų, kaip jie sako, atlyginimų? Ar už broką galima išvis kažką mokėti? Juk jei autoservise jums užuot uždėję padangas, jas supjaustys, vargu ar norėsite tokiems meistrams mokėti nors centus... O čia juk svarbiau nei padangos. Kalbame juk apie Lietuvos ateitį. Kalbame apie tuos, kurie kurs Lietuvą. Nors, kaip duoda suprasti, šis vienuoliktokas jokios ateities Lietuvoje jis nekurs. Nes jis ir jo bendraamžiai nori emigruoti.
Kieno tai problema – ekonomikos, švietimo, kultūros? Nejučia prisimenu istoriją. 1918-1940 metų laikotarpyje gyvavusi Lietuva ir jos švietimas valstybei davė ne tik menininkus, sportininkus ir išradėjus (vien Antanas Gustaitis ko vertas), bet ir tokį patriotizmo bei meilės Lietuvai užtaisą, kad jo pakako ne tik pokario rezistencijai, bet praėjus net pusšimčiui metų dar užteko dvasinio užtaiso ir Sąjūdžiui, ir Nepriklausomybės atkūrimui. Taip vadinamoje „smetoniškoje Lietuvoje“ net emigrantai palikdavo šalį su mintimi užsidirbti pinigų tam, kad grįžę į Lietuvą nusipirktų joje žemės ar įkurtų verslą. Prisiminkime Adolfą Ramanauską – Vanagą. Juk galėjo ramiausiai grįžt į JAV, kurioje gimė, ir sėkmingai ten daryti karjerą. Tačiau pačiu sunkiausiu Lietuvai metu nenusisuko nuo jos, o paaukojo viską. Ir štai, tokiame istoriniame fone, skaitau dabartinio vienuoliktoko, gimusio laisvoje Lietuvoje, (ne)auklėjamo laisvos Lietuvos mokytojų mintis – „pasityčiojo“, „liūdniausi sumuštiniai“, „mūsų dauguma emigruos“.
Kokia ateitis laukia Lietuvos, jei tokių vienuoliktokų dauguma ir kitose mokyklose? O kokia ateitis laukia pačių vienuoliktokų, turbūt niekur ir niekada negirdėjusių žodžio „pareiga“, vienuoliktokų, kurie tyčiojasi iš vyresnių, kuriems reikia ne „liūdnų sumuštinių“, o nežinia ko, nors jie dar niekam neužsidirbo ir nepasiekė visiškai nieko? Man liūdna, jei tie vienuoliktokai galvoja, kad kažkur emigravę jie visko sulauks auksiniame dubenėlyje, patys neįdėję daug pastangų ir neišlieję daug prakaito.
Elementariausia pagarba vyresniam žmogui išgaravusi. Elementariausia pareiga Tėvynei turbūt mirė dar nė negimusi.
Užbaigdamas rašinį noriu paklaust to vienuoliktoko (ar panašiai mąstančių kitų vienuoliktokų) – ar jūs susipažinę su tarnyba Izraelio kariuomenėje? Ar žinote kiek laiko toje šalyje reikia tarnauti? Ir ar žinote, kad nors tarnyba tos šalies kariuomenėje yra žymiai sunkesnė ir pavojingesnė nei tarnyba Lietuvos kariuomenėje, jaunieji izraeliečiai ne tik kad nevengia tarnybos joje, tačiau netarnavusius kariuomenėje jie patys laiko visiškai neįgaliais, visiškai niekam netinkamais asmenimis, o iš jaunuolių, nenorinčių tarnauti kariuomenėje, šaiposi merginos (kurios irgi tarnauja) ir vadina tokius asmenis „nesveikais“.
Ir kas ne mažiau svarbu, nei gyvenimų, nei karjerų, nei svajonių Izraelio piliečiai, tarnaudami savo šalies kariuomenėje, nesusigriauna. O tarnauja jie ne po devynis mėnesius, o po trejus metus – vaikinai ir po dvejus – merginos. Ir šalis klesti. Ir nereikia jiems „iš ten“ emigruoti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.