Net į tuos kelis skambučius, kuriuos jis padarė kelionės metu ir viename iš jų paaiškino savo širdies draugei, kad, jeigu būtų norėjęs, jog jam kiekvieną dieną taip stipriai kompostiruotų protą, jis būtų tiesiog vedęs. Visa tai skambėjo daug melodramiškiau ir išraiškingiau, naudojant Lukiškių kalėjimo terminologiją.

Įėjęs pro duris, kaip visada įjungiau televizorių ir nusiavęs batus, prisėdau ant savo, lengvai dulkėto, krėslo. Vyko kažkokia politinė diskusija, dėl Brexit, kurioje mūsų politikos ekspertai ir šiaip savo nuomonę mėgstantys išsakyti personos, buvo giliai įlindę į globalinės problemos sprendimą. O jų skausmas ir baimė visiškai neturėjo nieko bendro su tuo, kas vyksta Britanijoje, kur didesnė dalis britų supranta, kad tai buvo tik politikų populizmo vaisius. Niekas negalėjo patikėti, kad referendumas pakryps šia linkme... Tik kelio atgal jau nėra ir už viską teks sumokėti, tik šį kartą kainas nustatinės Europos Sąjunga (ES).

Didžiausia vieno iš laidoje diskutuojančių politikų baimė buvo: kaip pasiruošti grįžimui tiems, kurie neatitiks britų naujos tvarkos reikalavimų. Jie kalbėjo taip, lyg tai būtų kažkoks ateivių antplūdis į jų taip gražiai sutvarkytą sodelį. Tai mūsų žmonės, tai tie patys mes, kurių didžioji dalis buvo priversta išvykti tam, kad išlaikytų vaikus, tėvus, sergančius senelius ar tiesiog panaudotų ekonomikos diplomą žuvų fabrike. Jau kuris laikas spaudoje buvo galima stebėti, apie tariamą „budulių armiją“, kuri grįžusi iš užsienio apverstų čia viską aukštyn kojom. Šitiek metų vis daugiau žmonių palieka mūsų šalį ir mes džiaugiamės, kad tai yra tie, kurie čia tik keltų problemas, bet nepastebime, jog ligi šiol patys nieko nepadarėme dėl to, kad mažiau jaunimo, specialistų sietų savo ateitį su vakarų pasauliu...

Tariami „buduliai“ toli neišvyksta, jie kaip ir didesnė dalis likusių, vilkdamiesi su savimi „emigranto“ kanalų paketą, su pasididžiavimu išlaiko „24 valandų“ ir „Farų“ mentalitetą. Jeigu tai nėra patriotizmas ir meilė tėvynei, tai aš nežinau, kas tai. Laidos, kurios vis dar yra mūsų reitingų topuose... Kažkur mes suklupome... Tikrai žinau, kad buvome prabudę ir pradėję rengtis visiškai naujais drabužiais, pradėjome purtytis per prievartą įbruktų pomėgių bei tradicijų, bet...

1990-ais metais atkūrėme nepriklausomybę. Žmonės paaukojo savo gyvybes, sveikatą, santaupas ir laiką. Pagaliau išsivadavome iš komunizmo gniaužtų. Su ašaromis akyse prisimenu, kaip susijungusi tauta, dalinosi skausmu išlydėdami savo laisvės gynėjus, didvyrius, paaukojusius save, vardan tos Lietuvos! Praėjus vos trejiems metams, mes vėl išsirenkame tų pačių komunistų partijos atstovą prezidentu, lyg viską užmiršę. Šiek tiek vėliau, suteikiame galimybę išeivijos lietuviui ir vėl atgal į komunizmo liūną. Šį kartą daug drąsiau, dviems kadencijoms išrenkame žmogų, kuris neskaitant to, kad neturėjo šeimos ir vaikų, kaip politikas yra išaugintas tų pačių komunistų. O dėl Seimo eksperimentų, išbandėme daugiau nei buvo galima įsivaizduoti. Nuo buvusių nusikaltėlių iki scenos klounų. Kažkaip tas vargšas žmogelis, vis dar sukandęs kelis likusius dantukus, laukia gražesnio rytojaus. Spėju, dabar jau laisvės gynėjai seniai užmiršti ir spaudžia ašarą per kiekvieną Sausio 13-tosios minėjimą, nesuprasdami, kaip viskas išsprūdo mums iš rankų...

Mes patys suteikiame teisę sakyti, kaip mums rengtis, ką valgyti ir už ką balsuoti, mūsų pačių iškeltoms ir mistifikuotoms personoms svarbiausia, kaip jie atrodo žurnalo viršelyje.

Didžioji dalis mūsų virto povais, kurie tik lyginasi savo plunksnų grožiu, nejausdami ir nesuprasdami, kad lesa purvinus sliekus ir negali skraidyti.

Kažkur protingas dėdė pasakė: „Valstybėje, kurioje apleista švietimo, sveikatos ir teisėsaugos sistema, žmogus niekada nesijaus pilnavertis ar laimingas“. Turbūt, jis turėjo galvoje, kažkokias mistines valstybes iš terapinės paskirties padavimų ir pasakų.

Savaitė atostogų prabėgo kaip viena valanda. Tikiu, kad atsikelsime, pradėsime nuo savęs, suprasime kitų skausmą, nustosime teisti, vertinti ir nenuleisime galvų svetimoje šalyje išgirdę savo tarmę.
Įsėdau į taksi, kuris buvo jau užsakytas, tačiau jo taip ir nesulaukiu. Į oro uostą. Šį kartą, mielas senukas, su šypsena, išlipęs atidarė man duris. Stringa kartais rankenėlė, todėl atsiprašinėdamas padėjo man įsėsti. Paklausus, kaip sekasi darbuotis, senukas ilgai nevyniodamas į vatą paaiškino, kad užtektų pensijos, net liktų,jeigu valgyti ir vaistų nereikėtų pirkti...

Nors dar nebuvau įsėdęs į lėktuvą, bet jau galvojau apie kitą skrydį namo...