Randi pirmą darbą, supranti, kad tau jis netinka. Išeini, po savaitės grįžti, nes buvo įvertintos Tavo stipriosios savybės kitose darbų kryptyse. Gera, labai gera, kai mato ne tai, ką nori matyti darbdavys, bet mato, ką sugebi geriausiai. Dirbi toliau ir Tau būnant vos vos 22 metų pasiūlo darbą tokį, apie kokį negalėčiau net svajoti, tikrai nehiperbolizuoju. Žinai, mane pakerėdavo tokios detalės: rytas, kažkur valytoja paskutinį kartą valo grindis, administratorė taisosi šukuoseną, viršuje kaukši dailių kolegių bateliai, ir tas šleifas... tas malonus brangių kvepalų šleifas, ir kažkur aš. Geros buvo pareigos, daug iššūkių, naujovių, galimybių ir štai sprendimas – emigracija į Angliją.
Anglija. Kokią asociaciją Tau kelia ši šalis? Pinigų lietus, laisvė, atsipūtimas, pažinimas kito pasaulio, kitataučiai, galimybės – taip atrodė man. Neradau aš to pinigų lietaus, neradau aš ten laisvės, nei visų kitų dalykų. Radau visai kas kitą: begalinę konkurenciją į visas darbo vietas absoliučiai, arogantišką požiūrį į tave ir tavo diplomą, nedidukes algas, kadangi yra besisiūlančių dirbti už mažesnį atlyginimą, baimė dėl visokių galimų išpuolių prieš Tave, įvairių tautų suirutę, nusiteikimą prieš emigrantus, neteisybę, išnaudojimą – tiek fizinį, tiek moralinį.
Ilgėjausi namų, ilgėjausi savęs tos, neišvykusios ten, galvojau, kam tiek metų aš mokiausi, jei mano diplomo niekam nereikia. Sutrikau. Daug kas gali sakyti, kad man buvo kitaip. Visos patirtys yra skirtingos, visi išgyvenimai yra skirtingi ir jie turi teisę būti. Radau darbą Anglijoje, kurį mokėjau gerai atlikti. Darbas buvo biure ir man visai neblogai sekėsi. Bet dėl vidinės struktūros ir neturėjimo kur kilti aš buvau vienoje ir toje pačioje pozicijoje 5 - erius metus. Visą tą laiką aš vis domėjausi, kaip Lietuvoje, koks gyvenimo lygis, kaip jiems sekasi, kiek uždirba. Visi vis burbėjo, kad nieko gero, viskas negerai.
Mano vidinė energija visada man leisdavo pasijusti, kad aš galiu daugiau, bet baimė imdavo viršų. Laikas ėjo ir štai situacija, kurios rezultatas – grįžimas namo. Oi ne, negalvok, kalbėjo ne tik už nugaros, kalbėjo tiesiai į veidą. Ką tu sau galvoji? Ar tu žinai, kad ten vos ne badmetis? Ar dirbsi už savo savaitės algą, kurią gauni Anglijoje, Lietuvoje? Negeras sprendimas, ne dabar.
Išsigandau, aprimti reikėjo kelių savaičių, mintims susigulėti dar daugiau laiko. Ir štai aš jau namie. Pasivaikščiojimas Vingio parke, susitikimas su klasės draugai, psichologinė atgaiva. Ir ką Jūs galvojate? Per tris dienas aš gavau tai, dėl ko jaudinausi ir sukau galvą kelis mėnesius.
Pasidariau CV, išsiunčiau 7 įmonėms. Kitą dieną trys skambučiai, trečią dieną du susitikimai, ketvirtą dieną sprendimas, kad aš tinku. Žinai, kas labiausiai džiugina? Kad pozicija ta, į kurią aš tikrai norėjau, darbas toks, apie kokį racionaliai aš bijojau net pagalvoti, nes buvo tiek sumenkusi mano savigarba per tą Angliją. Svarbiausia Tau juk mano uždarbis – jis kiek mažesnis, bet labai nedaug nei Anglijoje. Ir tie mokymosi metai nepraslydo nepastebėti, buvo įvertinta tai, ką baigiau, nes darbas siūlo tas kompetencijas, kurias įgijau.
Renkuosi Lietuvą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.