Vis dėlto kalbant apie sveikatos apsaugos sistemą, kai kurie dalykai pasirodė netgi žiauroki. Vieną dieną sušlubavo mano 26 metų sūnaus sveikata. Nuvykus pas medikus, paaiškėjo, kad jam reikalinga skubi širdies operacija. Nors žinia ir išmušė iš vėžių, medikai ramino, kad operaciją atliks geriausias širdies chirurgas ir kad viskas bus gerai. Tik tada, kai po penkias valandas trukusios operacijos seselė pranešė, kad viskas pasisekė netgi geriau nei tikėtasi, nurimau ir dėkojau Dievui už išklausytas maldas. Tačiau, kaip paaiškėjo, ramybė buvo apgaulinga: komplikacijos, koma, klinikinė mirtis... Galite įsivaizduoti, ką išgyvena motina, išgirdusi tokias diagnozes apie savo vaiką.
Neradau sau vietos, meldžiausi taip, kaip niekada gyvenime dar neteko. Tačiau teko dar ir kovoti už sūnaus gyvybę tiesiogine ta žodžio prasme. Medikai choru tvirtino, kad išgelbėti Justino neįmanoma – smegenys užlietos krauju, todėl jis mirs, vos bus atjungti gyvybę palaikantys aparatai. Per kelias dienas gydytojai jau ėmė įnirtingai kalbėti apie donorystę, apie „komfortišką mirtį“, suleidžiant didelę dozę morfijaus, apie tai, kad gelbėti jo neverta ir apskritai stengėsi kuo sparčiau šitą reikalą „sutvarkyti“. Negalėjau suprasti tokios skubos, juk kaip ir kiekviena motina, atsidūrusi mano vietoje, tikėjausi stebuklo.
Kovojau už savo sūnaus gyvenimą visais įmanomais būdais, pasitelkusi maldą, meilę, drąsą, atvirumą ir energetinę terapiją. Paskutinis mano manevras buvo prašymas dar palaukti ir neleisti mirtinos vaistų dozės, kol iš Lietuvos atvyks sūnaus tėvas, krikšto mama atsisveikinti. Artimieji atvyko, atsisveikino ir įvyko pats didžiausias stebuklas mūsų gyvenime – prieš pat išjungiant gyvybę palaikančius aparatus, Justinas atmerkė akis ir prakalbo... Nemoku apsakyti to džiaugsmo ir dėkingumo, kurį patyriau, sūnui atsigavus. Tačiau labiausiai buvau dėkinga Dievui...
Kaip vėliau paaiškėjo, Nyderlanduose priimtas įstatymas, kad ligoninės turi dirbti pelningai – tai, ko gero, ir lėmė, kad iš medikų pusės buvo dedamos didelės pastangos greičiau numarinti brangiai valstybei kainuojantį ligonį. Tačiau faktas, kad jis išgijo, rodo, kad myriop galėjo būti pasiųstas gyventi galėjęs žmogus. Manau, kad tokios situacijos neturėtų kartotis ir žmogaus gyvybę reikia stengtis išsaugoti iš paskutiniųjų. Noriu, kad žmonės niekada neprarastų vilties, tikėjimo stebuklais ir nepasiduotų. Net tada, kai medikai sako, jog reikia pasiduoti.
Pasidalinkite savo istorija, ar jums teko susidurti su užsienio medicinos sistema? Ar ji visada pateisindavo jūsų lūkesčius? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Medicina“ arba spauskite ČIA.