1999 metais įgijau aukštesnįjį ikimokyklinio ugdymo išsilavinimą. Dirbu ikimokyklinio ugdymo įstaigoje daug metų, užimu auklėtojos pareigas. Atsirado galimybė kilti karjeros laiptais ir čia aš atsimušiau į sieną. Norint užimti aukštesnes pareigas man reikalingas ne aukštesnysis, o aukštasis išsilavinimas, tad pasiryžau išsilyginti savo studijas viename iš universitetų, pasimokyti metelius ir toliau sėkmingai dirbti tik jau kitose pareigose. O kad viskas būtų taip paprasta...
Kreipiausi į ne vieną aukštąją mokyklą, kai kurios lyg ir suteikdavo vilties, jog galimybė įgyti bakalauro laipsnį būtų, tačiau paskui gaudavau atsakymą, kaip ir iš likusių mokyklų, jog mano įgyto išsilavinimo nepakanka studijuoti išlyginamąsias studijas, galiu rinktis tik bakalauro ir mokytis visus trejus arba ketverius metus, priklausomai nuo to, ar mokyčiausi kolegijoje, ar universitete.
Aukštųjų mokyklų vadovybės, kad ir kaip norėjo padėti, tačiau patys yra varžomi įstatymų rėmų. Likau pakraupusi, jog mano studijos, kurias baigiau, dabar kaip ir nieko nereiškia, norint pasikelti kvalifikaciją, turiu vėl viską pradėti nuo pradžių, studijuoti vėl tuos pačius mokslus, kokius esu baigusi. Domėjausi ir dėl to, ar galbūt mano turimas išsilavinimas šiuo metu prilyginimas kokiam nors kitam, deja, ne, vienintelis kelias pasiekti kažko daugiau – mokytis iš naujo. Aš tam pasiryžau, nes noras neužsistovėti toje pačioje vietoje stipresnis už spragas švietime.
Be galo norėčiau, jog šis mano laiškas pasiektų ne tik paprastų žmonių širdis, bet ir Švietimo ministerijos darbuotojų, nes būtent šioje vietoje tobulinti yra ką, su mintimi, jog žmonės nešvaistydami savo brangaus laiko galėtų pasiekti daugiau per kur kas trumpesnį laikotarpį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.