Džiaugiasi širdis visa tai matant. Širdyje nejučia kyla nuoširdus dėkingumas mūsų protėviams, Vasario 16 - oji Nepriklausomybės Akto signatarams, visiems to meto Lietuvos žmonėms. Kas žino, kokiai valstybei ir tautai mes šiandien save priskirtumėme, jeigu iš mūsų protėvių gretų nebūtų iškilusios tokios asmenybės, nulėmusio mūsų valstybės ir kiekvieno lietuvio ateitį.
Šventės panaudojimas agitacijai
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė savo sveikinimo kalboje perspėjo Lietuvos žmones būti budriems dėl Lietuvos vidaus priešų, palikdama kiekvienam Lietuvos žmogui spėlioti, kas tie priešai yra ir kaip nuo jų reikėtų saugotis.
Tuo tarpu profesorius Vytautas Lansbergis, sveikindamas Lietuvos žmones Vasario 16-osios proga iš Signatarų namų balkono nurodė ir Lietuvos priešus. Visi, kurie rengia referendumą, norėdami išsaugoti lietuvius Lietuvos valstybei yra vidaus priešai. Vytautas Lansbergis būsimą referendumą dėl galimybės etniniams lietuviams išlaikyti Lietuvos pilietybę, pabrėžtinai, vadina „referendumu dėl daugybinės pilietybės įteisinimo“, o patį procesą pavadino „apgaule, pokštu, aklu balsavimu, cirku…“ Profesorius perspėjo Lietuvos žmones, kad referendume pritarus galimybei lietuviams išlaikyti Lietuvos pilietybę, Lietuvai kiltų grėsmė, nes “…nejuntantiems dabarties Lietuvai jokių pareigų bus pasiūlytos didžiosios pamatinės teisės, pavyzdžiui, piliečių teisė spręsti svarbiausius Lietuvos reikalus.“
Į dabartinės valdžios, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) paraginimus visoms Lietuvos partijoms, visuomeniniams judėjimams vieningai referendume pritarti galimybei etniniams lietuviams išlaikyti Lietuvos pilietybę, konservatorių iškiliausi veikėjai V. Lansbergis, A. Ažubalis, L. Kasčiūnas sureagavo atvirkščiai. Jie deda visas pastangas, kad referendumas dėl galimybės lietuviams išlaikyti Lietuvos pilietybę būtų sužlugdytas. Jūs patys galite internetinėje naršyklėje įrašyti paminėtų konservatorių pavardes, pridėti žodžius „dviguba pilietybė“ ir patys išvysite jų platinamus mitus „apie daugybinės pilietybės įteisinimo pavojus“ Lietuvai ir kiekvienam Lietuvoje gyvenančiam lietuviui.
Žinoma, nuo paminėtų konservatorių neatsilieka ir kiti Lietuvos „intelektualai“. Štai kaip buvęs „Tarybinio mokytojo“ redaktorius, tarybinės „Tiesos“ žurnalistas, Lietuvos liberalų partijos narys Rimvydas Valatka savo straipsniuose vaizdingai pristato referendumo „dėl galimybės išlaikyti Lietuvos pilietybę“ organizatorius: „Visas pilkasermėgis Lietuvos politinis isteblišmentas ir PLB (Pasaulio Lietuvių Bendruomenės) kareivija kaip žvirbliai, per speigą radę šviežią arkliašūdį, čirškia apie daugybinę pilietybę kaip panacėją nuo visų tautinių lietuvio ligų.“
Kaip matome, svarbiais Lietuvai klausimais tiek liberalai, tiek konservatoriai sutaria. Opozicija nuolat blokavo bet kokias valdančiųjų pastangas palengvinti šio referendumo sąlygas, vis apkaltindami juos valstybės pamatų griovimu. Atrodo, kad jie turėtų džiaugtis savo pasiekimas: referendumas vyks tokiomis sąlygomis, kurios realistiškai garantuoja referendumo neįvykimą. Norint, kad referendumo metu siūlomas pakeitimas būtų priimtas reikia daugiau kaip pusės visų – ne tik dalyvaujančių balsavime, bet balsuotojų sąrašuose esančių piliečių pritarimo. Žinant, kad rinkimuose dažniausiai dalyvauja 30% rinkėjų, nesunku įsivaizduoti šio balsavimo baigtį. Atrodo, kad konservatoriai galėtų patylėti, palaukti, suteikti galimybę žmonėms pareikšti savo nuomonę. Nelabai suprantu, kokia jėga verčia paminėtus politikus įsijungti į tokią agitacinę veiklą prieš išeivijos lietuvius? Supraskime iš anksto, kad paminėtų politikų lūpomis platinami visokiausi mitai apie „daugybinės pilietybės įteisinimo pavojus“ smarkiai padarys įtaką konservatorių pasekėjams ir gerbėjams, kurių balsavimas ir nulems referendumo rezultatus. Gal šių politikų didžiausia svajonė yra, kad referendumas įvyktų, bet kad balsavimo rezultatai jiems suteiktų galimybę pasigirti: „lietuvių Tauta atmeta svetur gyvenančius tautiečius kaip kokį kliuvinį, trukdantį Lietuvoje pilnai įdiegti globalizmo ideologiją.“
Lietuvos valstybę kuria tauta
Lietuvos Konstitucijos patys pirmieji straipsniai kalba apie Tautos svarbą Lietuvos valstybėje. Pvz., antrajame straipsnyje sakoma: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ Logiškai galvojant, jeigu Lietuvos valstybę kuria tauta, tai Lietuvos valstybė turėtų ypatingai, išskirtinai rūpintis lietuviais – valstybės kūrėjais.
Jeigu valstybės suverenitetas priklauso nuo tautos, tai nors ir naikinant „mikroskopines“ tautos daleles, naikinamas pats Lietuvos valstybės suverenitetas – pati valstybės egzistencija. Latvijos politikai be jokių referendumų nutarė, kad Latvija visada globos ir saugos etninius latvius; visada juos laikys savais, ir niekada neatims iš jų Latvijos pilietybės, netgi jiems priėmus kitos valstybės pilietybę. Kodėl lietuvių tautos įgalioti politikai nesugebėjo pasimokyti iš latvių pavyzdžio? Kaip atsitiko, kad lietuvių tauta suteikė teisę savo valdžiai naikinti save – t. y. naikinti Lietuvos valstybės suverenitetą ir jokie Konstitucinio Teismo teisėjai nematė problemos šiame savinaikos procese?
Globalizmo ideologija nepalieka vietos tautoms
Ieškant atsakymų į anksčiau keltus klausimus, ateina liūdnas suvokimas. Dauguma Lietuvos politikų yra pasidavę globalizmo ideologijai. Šios ideologijos žargone neegzistuoja sąvokos „tauta ir tautiškumas; tauta ir valstybė“. Šios ideologijos paveikti Lietuvos politikai ir Seimo narių paskirti 9 metams Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjai pasirinko ignoruoti LK pirmuosius straipsnius apie Lietuvos tautos svarbą Lietuvos valstybės egzistencijai. Jie „užmiršo“, kad jie buvo lietuvių Tautos išrinkti dirbti Lietuvai...
Tautai, o ne rūpintis sėkmingu SAVO kopimu karjeros laipteliais Europos Sąjungos parlamento link, garbės, svetimųjų pagyrimo. Lietuvos politikams nusprendus, kad valstybės suverenitetui nėra reikalingi lietuviai, kitokios baigties, sprendžiant lietuvių Tautos likimą, tikėtis nebuvo galima. Per metus pavienių politikų bandymai sustabdyti išvykusių lietuvių naikinimą, susilaukdavo aršios kritikos ir pasipriešinimo iš aukštesnes pareigas užimančių politikų – neliko kito kelio, kaip šią tragišką lietuvių Tautos ir valstybės istoriją užbaigti referendumu.
„Neišsprendžiama dvigubos pilietybės“ problema tenkino politikus. Jie galėjo vartoti „emigrantų kortą“ kiekvienoje savo rinkiminėje kampanijoje. Žurnalistai sėkmingai manipuliavo emigrantų ir gyvenančių Lietuvoje jausmais, provokuodami bjaurias tautiečių tarpusavio rietenas internetinėje žiniasklaidoje.
Politikai turėtų rodyti pavyzdį, vadovauti, organizuoti, įkvėpti savo Tautą žygdarbiams. Žinome visi, kaip tai vyko ir kokius rezultatus pasiekėme. Pikti, įtarūs, persunkti pavydo, trokštantys keršto, nepasitikintys vieni kitais, išgąsdinti visokiausių mitų apie išeivių slaptas užmačias apvogti, pasinaudoti, apgauti – visi, iš kurių dar neatimta teisė balsuoti, eis pavasarį prie balsavimo dėžių, bandydami atsakyti į klausimą: „Ar Lietuvos valstybės suverenitetui yra svarbi/reikalinga lietuvių tauta, ar ne?“
Šiuo referendumu bus galutinai sprendžiamas ne tik išeivių, bet kiekvieno lietuvio ir Lietuvos valstybės likimas. Ar įvyks stebuklas? Ar mes galėsime nusipurtyti primestus stereotipus ir nepasiduoti savo emocijoms? Ar mes galėsime susivienyti ir pasakyti sau ir Lietuvos politikams: „mes, lietuviai, esame reikalingi vieni kitiems ir mes reikalingi Lietuvai – vardan tos Lietuvos“? Ar mes aklai klausysime savo politinių dievaičių agitacijos užmiršdami, kad Lietuva, lietuvių Tauta, Lietuvos suverenitetas yra svarbiau už atskiro politiko karjerą.
Stebuklas prieš 101 metus
Vasario 16 minėjimo renginiuose man didelį įspūdį padarė teatralizuota signatarų eisena Vilniaus miesto gatvėmis. Jie buvo šalia, tarp Lietuvos žmonių, nebylūs, bet... esantys kartu: padarę viską, kad Lietuvos valstybė turėtų ateitį. Tyli jų laikysena mane paskatino spėlioti: ar šių dienų lietuvis nenurašytų jų kaip netinkamų spręsti Lietuvos ateitį? Juk dauguma jų turėjo carinės Rusijos pilietybes, buvo baigę mokslus Maskvos, Peteburgo, Varšuvos universitetuose, Basanavičius turėjo Bulgarijos pilietybę ir buvo aktyvus tos valstybės politiniame gyvenime... Šiuos žmones žygdarbiams įkvėpė Lietuva, o jų siekiams netrukdė politikai, išvadindami juos netinkamais, nereikalingais, išdavikais, sugadintais... Kartu, būnant vieningais, palaikant vieniems kitus buvo pasiekti stebuklai mūsų šalies gyvenime, kurių rezultatais mes visi galime džiaugtis šiandien. Referendumas parodys, ar šios kartos lietuviai gali susivienyti dar vienam stebuklui.
Balsuotojo klausimai agitatoriams?
Politikai žaidžia žmonių, tautų, valstybių likimais. Stebėkime. Ir būkime pasiruošę pastebėti vilkus ėriukų kailiuose.
Paklauskime agitatorių, dedančių tiek daug pastangų, kad referendumas neįvyktų: „ar tikrai Lietuva nebeturi pavojingesnių ir klastingesnių priešų už į užsienį ekonominių negandų išguitą lietuvį, kad jūs dedate tiek daug pastangų juos sunaikinti?“
Ar tikrai manote, kad VISI svetur gyvenantys Lietuvos piliečiai, turintys teisę Naujamiesčio apygardoje balsuoti už vieną Seimo narį pakeis Lietuvos žmonių siekius „sprendžiant svarbiausius Lietuvos reikalus“? Ar tikrai nesuprantate, kai piktinatės, kad žmonės moka mokesčius į tos šalies biudžetą (ir naudojasi jais) kur gyvena ir dirba, o ne – ten, kurios šalies pilietybę turi? Ar tikrai nežinote, kaip siūloma referendumo metu keisti LK 12 straipsnį: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.“
Kodėl nuolat savo agitaciniuose straipsniuose gąsdinate savo pasekėjus „dvigubinės, daugybinės pilietybės įteisinimo“ baisiomis pasekmėmis, kurių scenarijai nieko bendro neturi su šiuo referendumo klausimu? Ne. Lietuva nėra tik šilto mėšlo krūva, žvirbliams pasišildyti. Mes esame dar gyva lietuvių Tauta, jaučianti atsakomybę už mūsų valstybės likimą. Referendumas parodys, ar tokių žmonių yra pakankamas skaičius. Lietuvos istorijoje turime daug pavyzdžių, kai kailiniuotas Lietuvos elitas išduodavo Lietuvą svetimtaučiams, tada pilkasermėgiai gelbėdavo savo kalbą, kultūrą, tradicijas. Prieš mus gyvenę pilkasermėgiai Lietuvą išgelbėjo ir paliko mums.
Ar mes išgelbėsime Lietuvą būsimoms kartoms?