Feisbuko vienoje grupėje buvo tema apie skiepus, išsakiau savo nuomonę, kad aš esu už skiepus ir netgi pasiūliau skiepyti priverstinai. Buvau užpulta, prakeikta, mano vaikui linkėjo skiepų šalutinių poveikių, ligų ir taip rašė mamytės, kurios augina vaikus.
Taigi, kas vyksta medicinos sistemoje? Ar iš tikrųjų skiepais siekiama mus išnaikinti ir pražudyti? Kodėl toks visuomenės nusistatymas prieš skiepus, kas gali būti slepiama?
Pateiksiu kelis klausimus, į kuriuos norėčiau gauti viešą atsakymą, manau, tai išsklaidytų tėvų abejones ir įtarimus. Šias nuomones išgirdau domėdamasi skiepų tema, dažniausiai tai buvo teiginiai į mano klausimą, kam valstybei reiktų kenkti mūsų vaikams? Jei tai įmanoma, norėčiau kad pakomentuotų Sveikatos apsaugos ministerija.
Žinau, kad kai kurie klausimai yra juokingi ir absurdiški, bet būtent dėl šitų priežasčių tėvai neskiepija savo vaikų.
***
Į DELFI skaitytojos klausimus sutiko atsakyti SAM Sveikatos stiprinimo skyriaus patarėja Nerija Kuprevičienė. Pasak specialistės, Nacionalines imunoprofilaktikos programas ir skiepijimų kalendorius turi absoliučiai visos valstybės.
„Skiepijimo kalendoriai šalyse yra labai panašūs, ES šalyse naudojamos tos pačios vakcinos. Tarptautinės organizacijos (Pasaulio sveikatos organizacija, Europos Komisija, Europos ligų prevencijos ir kontrolės) skiria daug dėmesio skiepijimams, o pastaruoju metu ypač gyventojų pasitikėjimui skiepais. T. y. skiepijimai vykdomi visose šalyse, tai nėra izoliuotas vienos ar kitos šalies sprendimas.
Skiepijimais siekiama dvejopų tikslų: 1) apsaugoti paskiepytąjį asmenį nuo ligos ir 2) išnaikinti ar suvaldyti užkrečiamąsias ligas. Užkrečiamosios ligos ir vakcinos nuo jų yra skirtingos. Todėl kai kurias ligas (poliomielitą, tymus, raudonukę) siekiama išnaikinti, kitas – suvaldyti (mažinti sergamumą kokliušu, pneumokokine, meningokokine infekcijomis ir kt.) ar sumažinti komplikacijų riziką (gripas, pneumokokinė infekcija)“, – komentavo ji.
N. Kuprevičienės teigimu, pastaruoju metu, skiepijimų srityje, kaip vienas didžiausių iššūkių įvardijamas gyventojų pasitikėjimas skiepais.
„Atliekami tyrimai, kas lemia gyventojų pasitikėjimą ar nepasitikėjimą skiepais. Pagrindiniai veiksniai tie, kad šiandien dauguma ligų yra retos ir sunku suvokti ligos riziką, daugybė mokslu nepagrįstos informacijos viešojoje erdvėje, įvairios „sąmokslo“ teorijos, žinomų žmonių neigiama nuomonė apie vakcinas ir pan. Todėl Europos taryba 2018 m. priėmė rekomendacijas dėl skiepų ir vakcinomis valdomų ligų, kuriose nurodoma, kad būtina stiprinti pasitikėjimą skiepijimais, gyventojams pateikiant aiškią ir suprantamą informaciją“, – paaiškino patarėja.
Pateikiame atsakymus į DELFI skaitytojos klausimus:
1. Ar tiesa, kad skiepai turi daug dažniau pajaučiamą šalutinį poveikį negu yra skelbiama oficialiai?
Nepageidaujamos reakcijos ir jų dažnis yra nurodomi vakcinos specialiose produkto charakteristikose (anotacijoje). Vakcinų saugumas vertinamas klinikinių tyrimų metu dar iki jos registracijos. Beje, ši tvarka tokia pati visiems vaistiniams preparatams (ar tai būtų vakcina, ar antibiotikai, ar bet koks kitas vaistas).
Gydytojas, įtaręs ar nustatęs nepageidaujamą reakciją į skiepus, privalo apie tai pranešti atsakingoms institucijoms (pildomas protokolas su informacija apie vakciną ir pasireiškusią reakciją). Apie nepageidaujamas reakcijas gali pranešti ir patys pacientai (Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras). Informacija (apibendrinta) apie nepageidaujamas reakcijas yra skelbiama viešai.
2. Ar tiesa, kad medikai niekada (arba beveik niekada) nepripažįsta skiepų žalos, pasekmių, šalutinio poveikio? Koks tas šalutinis poveikis?
Vakcina, kaip ir bet kuris kitas vaistinis preparatas, gali turėti nepageidaujamą poveikį. Galimi nepageidaujami poveikiai ir jų dažnis nurodyti specialiosiose produkto charakteristikose. Skirtingoms vakcinoms gali būti būdingi skirtingos nepageidaujamos reakcijos.
Inaktyvuotoms vakcinoms dažniau būdingos vietinės reakcijos – paraudimas, patinimas, skausmas dūrio vietoje. Gyvoms vakcinoms labiau būdingos sisteminės reakcijos – karščiavimas, bendras negalavimas. Didžioji dauguma nepageidaujamų reiškinių yra lengvi ir savaime praeinantys.
3. Ar tiesa, kad medikai gauna priedą prie algos jei jo pacientai skiepijasi?
Vaikų ir kai kurie suaugusiųjų profilaktiniai skiepijimai yra skatinamoji paslauga, kaip ir daugelis kitų prevencinių sveikatos paslaugų (dantų dengimas silantais, tuberkulino mėginio atlikimas ir pan.). Gydymo įstaigoms yra mokama už pacientams suteiktas paslaugas, tad ir už pacientų skiepijimą gydymo įstaigoms yra sumokama pagal nustatytą įkainį. Tačiau tai niekaip nėra susiję su priedais prie atlyginimų.
4. Ar tiesa, kad vakcinas apmoka draudimų kompanijos, kad sumažintų jų klienčių sergamumo rizika atitinkamai išmokų dydį?
Visos vakcinos skiepijimams pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių perkamos valstybės lėšomis ir yra tėvams (globėjams) nemokamos. Tokia praktika yra visose šalyse – skiepijimai pagal nacionalinius kalendorius yra nemokami.
5. Ar tiesa, kad vakcinos neapsaugo nuo ligų arba apsaugo tik iki 3 proc.? Kokia yra statistika susirgimų skiepytų ir neskiepytų žmonių Lietuvoje?
Vakcina gali būti naudojama (registruota) tik tada, kai ji yra saugi ir veiksminga. T. y. naudojamus tik tos vakcinos, kurios gali sumažinti užkrečiamosios ligos naštą – išnaikinti ligą (pavyzdžiui, poliomielitas), mažinti sergamumą, komplikacijų dažnį, mirtingumą ir pan.
Kiekviena užkrečiamoji liga ir kiekviena vakcina yra skirtingos, skiepijimų poveikis vertinama pagal užkrečiamųjų ligų sergamumo ir kitus duomenis. Tokius duomenis viešai skelbia Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, ES lygmeniu – Europos ligų prevencijos ir kontrolės centas (angl. ECDC).
6. Ar tiesa, kad į vakcinas imaišo ar prideda „kažko“, ko mes nežinome, tam, kad mus sektų, kontroliuotų, „čipuotų“, rinktų apie mus asmeninę informaciją?
Tai galėtų būti įvardijama kaip sąmokslo teorija, kuri reikštų, kad visos valstybė visame pasaulyje vykdo tokią politiką.
7. Ar tiesa, kad vakcinos yra ne iki galo ištirtos ir mes tik „bandomieji triušiai“, taip sakant, bus, kaip bus?
Vakcinos, kaip ir visi kiti vaistiniai preparatai, pereina klinikinių tyrimų stadijas, kurių metu vertinamas jų saugumas ir veiksmingumas, iki jas registruojant, t. y. leidžiant jas naudoti. Kad vakcinos yra ištirtos, saugios ir veiksmingos garantuoja registracijos procedūra (nacionaliniu mastu – Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos, ES lygiu – Europos vaistų agentūroje (angl. EMA).
8. Ar tiesa, kad vakcinų sudėtis yra kitokia negu skelbiamą oficialiai?
Vakcinų sudėtis nurodyta vakcinos specialiosiose charakteristikose. Be to, kiekviena vakcinos serija turi nepriklausomos laboratorijos kokybės atitikties sertifikatą. Esant bet kokiems nuokrypiams, tokių vakcinų neleidžiama naudoti.
9. Na, ir paskutinis klausimas, mano asmeninis: neskiepyti – tai mada, informacijos stoka, klaidinanti informacija žiniasklaidoje ar vis dėlto tėvų psichinės ligos, nes jie visur mato sąmokslo teorijas prieš žmoniją?
Kaip jau buvo minėta, pagrindiniai nepasitikėjimo vakcinomis veiksniai yra tie, kad šiandien dauguma ligų yra retos ir sunku suvokti ligos riziką, daugybė mokslu nepagrįstos informacijos viešojoje erdvėje, įvairios „sąmokslo“ teorijos, „žymių“ žmonių neigiama nuomonė apie vakcinas ir pan.
Todėl Europos taryba 2018 m. priėmė rekomendacijas dėl skiepų ir vakcinomis valdomų, kuriose nurodoma, kad būtina stiprinti pasitikėjimą skiepijimais, gyventojams pateikiant aiškią ir suprantamą informaciją.