Neieškojau vaikui tėvo, ieškojau sau antros pusės. Pradėjau bendrauti su vyru, 32-ejų metų, nevedusiu, vaikų neturinčiu, skyrė atstumas, jis yra iš Skuodo, aš – iš Pajūrio.
Bendravimo pradžioje jis gana aiškiai pasakė, kad vaikai jam netrukdo, juos myli ir priima. Aš esu ne pirma jo draugė su vaiku. Bendravimas tęsėsi, supažindinau su savo šeima, priėmiau į namus, tačiau jis nenoriai kalbėjo apie savo šeimą su kuria gyveno: mama, sesuo ir jos sugyventinis. Vieno pokalbio metu jis pasakė, kad kai jis pranešė šeimai, jog turi draugę su vaiku, šeima labai priešinosi, tačiau jis įnirtingai mane gynė. Taip, jei tai būtų paprastas priešinimasis, kai žmogus kažkuo nepatinka ar jo nemėgsti, bet tai buvo žeminimas net žmogaus vardo nežinant. Viskas privedė prie to, kad pasukome skirtingais keliais, kadangi aš esu moteris su vaiku.
Gerbiu žmonių požiūrius ir nuomonę, bet ar aš dabar turiu jaustis sugadinta? Kad viena auginu vaiką? Ir ypač šiuolaikinėje visuomenėje, o kas beje įdomiausia, aktyviai priešinosi ne tik jo mama tautodailininkė, bet ir sesuo, socialiniame tinkle prisistatanti Mokytoja, tautodailininke, meno kūrėja. Kokią kultūrą gali skleisti tokio požiūrio žmonės, kaip jie gali mokytojauti?
Išgyvenusi tokią situaciją, noriu garsiai pasakyti: vienišos moterys su vaikais yra tokie patys žmonės kaip ir jūs.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kaip manote, ar lengva išsiskyrusiems rasti antrąją pusę? Ar teko būti panašioje situacijoje? Ką darėte? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.