Mama juk aiškino: valykis dantis, priprask pasikloti lovą, dalinkis žaislais, mokykis, skaityk knygas, nerūkyk – žodžiu, daryk tuos dalykus, kurie vaikui atrodo beprasmiai ir neįdomūs, bet „pravers ateityje“. Bet ji negalėjo numatyti, kad atsiras dar vienas toks svarbus gyvenimo skill`sas, tokia vertybė – nusifotografuoti ir visiems parodyti.
Taip pat niekam iš kiemo chebros nebuvo taip svarbu, kokią gi mašiną jis ateityje vairuos. Tu turi fordo modeliuką, o aš – gaisrinę mašiną? Davai, keičiamės! Artūrčikai, tu neturi nieko? Ateik čia, pasidalinsim ir žaidžiam visi. Ai, bet Artūrčikas nelabai moka lietuviškai? Na, tada „chodz tut“, sakyk vrum vrum, ir to pakaks. Aš turi kregždutę, o tu ereliuką? Koks skirtumas, sėdam ir važiuojam! Ereliukas dar ir su bagažniku? Tai galim užsisodint tavo bratkį, kuris dar mažas ir nepasiekia vairo. Arba va tu, su rolikais, kabinkis už bagažniko ir tempiam! Visi ereliukai ir kregždutės buvo murzini, nudaužyti, aplipdyti lipdukais. Niekas nesakė, kad už 20 metų bus taip svarbu turėti naujausią BMW ar Lexus, rūpintis, kad būtų visada nuplautas, kas mėnesį sukrapštyti lizingui, ir kiaurą parą baimintis, kad neduokdie kas nors tyčia ar netyčia įbrėš. Ir svarbu ne tik turėti, bet ir užtikrinti, kad visi tai žinotų ir pavydėtų.
Net atostogauti teisingai neišmokau. Vasarą nuvažiuoti į kaimą, prie ežero ar jūros ir ten tiesiog dūkti ir džiaugtis grynu oru – pasirodo tai nieko verta. Keliauti į kitas šalis ir ten tiesiog grožėtis gamta, tyrinėti įdomius pastatus, bandyti suprasti vietinį gyvenimą, ragauti maistą – per maža. Pasirodo tikrųjų atostogų metu visą dieną reikia galvoti, kaip čia gražiai apsirengti, kur čia susirasti tobulą vietą fonui, kokią pozą išmesti ir kaip visiems parodyti, kaip man čia faina.
Apskritai parodyti save, yra esminis skill`sas tikrame gyvenime, pasirodo. Kodėl būdamas mažas apie tai nesusimąsčiau? Atrodė – koks skirtumas, kaip apsirengęs ar su kokia plaukuosena išeisiu į kiemą. Svarbu, kad išeisiu. Nes bus smagu. Smagu ne maivytis priešais telefoną, o su čia ir dabar esančiais kiemo draugais kažką iš tikrųjų veikti. Kad ir maivytis – bet čia, tiesiog vienas kitam, „lokaliai“. Draugai kitame kieme ar pusbroliai kitame mieste tikriausiai irgi kažką panašaus tuo metu veikia – bet apie tai tu nieko nežinai, o ir koks gi skirtumas? Gal jie netgi turi geresnių žaislų, ar sugalvoja fainesnių žaidimų, bet kai to nematai, tiesiog džiaugiesi tuo ką turi pats. Tada dar nesupratau, kad visos šios laimingos valandos – nesiskaito. Jei tavo laimė neužregistruota, nepaskelbta visam pasauliui ir niekas jos nepavydi – ką tu čia iš viso veiki?
Kiekviena karta užauga nepasiruošusi. Seneliai buvo nepasiruošę Sibirui, tėvai – internetui. Mes augome nežinodami, kad ateis internetinis Sibiras. Tik visus išsiųs ne dėdė su ūsais ir ne traukiniais. Raudonplaukis dėdė kiekvienam duos po elektroninį bilietą ir masės bus ištremtos tolyn nuo artimų žmonių. Savanoriškai. O ten, šaltame svetimų žmonių krašte, gims naujos kartos, kurios nuo pirmų dienų bus pripratusios prie kitokių sąlygų. Ir gal spės pasiruošti vis greičiau besikeičiančiam pasauliui geriau nei mes?