Pirmoji šovusi mintis, paklausius fragmentinio įrašo, buvo apie mokytojos beviltišką darbą, kai nesąmoningai prisiimama pernelyg daug atsakomybės už mokinių veiksmus, mokymosi rezultatus. Visas mano paties darbe retkarčiais kylantis užgniaužtas pyktis ar beviltiškumas dėl mokinių atsiranda tada, kai pradedu per daug stengtis, rūpintis, trokšti, kad suprastų medžiagą, kad išgirstų, pasižymėtų, pildytų savo spragas sąmoningai ir t. t. ir pan. Kartais tiesiog to nereikia daryti ir viskas būna puiku.
Tačiau perfekcionizmas ne vieną nuvarė į kapus, nes mus taip mokė. Būti atsakingais, nes mokytojas – juk tai taip svarbu vaiko gyvenime (čia antroji mama ir antrasis tėtis), o kai apiplėšė mokytoją finansiškai, jam buvo primestas tik likęs idėjinis orumas – taip, mokytojas gi toks prestižas, pinigais gi nepamatuosi, dirbkit už idėją – te, imkit mano vaiką ir dirbkit su juo už prestižinę idėją!
Mokytojas negali būti atsakingas už augančias visiškai skirtingas individualybes, turinčias absoliučiai skirtingus gebėjimus ir socialinę patirtį, šeiminę situaciją. Atsakingas gali būti tik už savo gerovę ir vidinę ramybę, tad nebeverta sudievinti lūkesčių ir nebeverta trokšti, kad visi būtų vienodi. Jei mokinys nemotyvuotas – tu neturi ant savęs dėl to pykti. Nereikia pykti, jeigu tavo pastangos neatsiperka, nes tada tu nukreipi savo pyktį į minią.
Mūsų pedagogikoje labai daug nemokė tokių praktinių psichologinių savęs gerbimo ir tausojimo dalykų, mus mokė tik patenkinti vaiko, kaip mokinio poreikius, atsižvelgti į jo individualumą, pamirštant save. Manau, tai blogai. Pirmiausia, mokytojas turi galvoti apie savo savijautą, nes jis ją transliuoja, rezonuoja ir mokiniai jaučia bet kokį tavo krustelėjimą, mintelėjimą, kuris pasireiškia kad ir antakių kilstelėjimu.
Kas suteikė tai mokytojai pagalbą? Prieš tą įvykį ir kas suteiks po šio skandalo? Juk rėkė sužeista siela, o mums pristatė kaip vaikus grobianti Baba Jaga. Prabėgo reporteriai pro miestelį, visi paliudijo, kad ji turinti problemų, o mes po akmenuką jau saujoj gniaužom – taip, tikra Baba Jaga. Juk mums, suaugusiems, taip gėda kreiptis pagalbos į administraciją, psichologus ir t. t., nes mums įkalta į galvą, kad mokytojas pats turi susitvarkyti, jis turi gebėti valdyti nemotyvuotą ir provokatyvią mokinių minią. O dar būna kai kada, kai skaudžiai įgelia: „Ak, nesusitvarkai su vaikais, tai ko išvis dirbi mokytoja?“ Ir lieki ant ledo su savo įtūžiu, kuris apkartina pamokas, o mokiniai tai suvokia ir kartais tuo mėgaujasi, nes puikiai išmano savo teises. Ar jūs girdėjote, ką jie pareiškė reportažuose apie mokytoją? Ją peikė už dienyne rašomas pastabas (nors toks skyrelis sąmoningai dienyne egzistuoja, bet jis tampa mokytojo nesusitvarkymo žyme, o ne pagalbos iš tėvų ir administracijos priemone). Oi, kiek tokių paskutiniu metu slaptų įrašų daroma, karpoma ir montuojama, nešama pas direktorius, kiek tėvai grasina susidoroti su mokytojais teismais, viešinimu, prestižinės karjeros griovimu. Mokiniai sąmoningai tariasi išprovokuoti įrašus, tai jiems įdomiau už bet kokias matematikos formules – socialiniais įgūdžiais nebesiskųskime! Išdidūs vaikšto koridoriais, baksnoja ir rodo, kas su kokiu mokytoju susidorojo ir net apmoko kitus – tai ne mano mokykloje, tai gretimose gimnazijose vykstanti kasdienybė.
Taip, įtūžio negalima toleruoti, taip, tai žemina mokinius ir mokytoją, bet tai yra tik rezultatas, ilgai kaupto netvardomo profesinio išsekimo ir nusivylimo. Niekas nediskutuoja, ar įrašas nepažeidė mokytojos teisių? Bet mokinio nuotrauka, jeigu būtų praslydusi į spaudą, – oi! Kur iškirptas mokinių provokatorių juokas ir graži dovanėlė pateikta viešumai? Jeigu nežinočiau, kiek mokytojų balansuoja kartais mokydami nemotyvuotas minias tokiomis teroristinėmis sąlygomis, nes mokytojai neturi kito pasirinkimo, manyčiau, kad ir man reiktų mesti akmenį į beviltiškai pagalbos rėkiančią Žiežmarių mokytoją.
P. S. Tikiuosi, kad mano mintis priimate ne kaip mokytojos gynybinę kalbą, bet kaip perspėjimą, kad kuo labiau popinam mokinius, tuo labiau nesaugūs jaučiasi jų žeminami ir į provokacinius spąstus vedžiojami „prestižiniai“ mokytojai. Juk įrašymo įranga šiais laikais svarbesnė liudijanti tiesa.
Desertui.
Kas apsaugos mokytojus, jeigu jis nebegali, liaudiškai sakant, duoti pastabos NAGLAI į akis cigaretės dūmą pučiančiam mokiniui? Kaip gyvensime šios kartos visuomenėje, kai policininkas klausia trylikamečio:
– Ar galiu iš jūsų paimti rūkymo priemonę?
O mokinys atsako:
– Ne.
Policininkas nueina atgal į automobilį.
Čia reali situacija. Jeigu ką.
Aktyviai dalyvaujate mokyklos gyvenime? Esate mokinys ar mokyklos darbuotojas? Pasidalinkite savo patirtimi, su kokiais sunkumais susiduriate? Ką norėtumėte pakeisti Lietuvos švietimo sistemoje?