Manau, kad Lietuva yra puiki šalis, vis sparčiau keliantį galvą iš sovietmečio dumblo. Vyresnė karta vis dar pilna kompleksų ir sovietmečio traumų, tačiau jaunoji karta man atrodo jau visai kitokia – laisva, drąsi, ryžtinga ir mylinti Lietuvą.
Dažnai pagalvoju, kad Lietuvoje gyvenimas yra daug geresnis nei čia gyvenantys galvoja. Kol neturi su kuo palyginti, tai vis atrodo, kad kažkur geriau, kažkur pinigais lyja, žolė žalesnė, o politikai – genijai. Tačiau taip nėra.
Lietuvoje gyvenimo kokybė yra labai gera. Turime nuostabią gamtą: miškus, ežerus, upes, jūrą. Turime švarų orą, kokybišką geriamąjį vandenį. Gal apie tai net nesusimąstote, tačiau šalyje, kurioje aš gyvenu, gerti vandenį iš čiaupo negalima, jis yra prastos kokybės, todėl tenka pirkti vandenį plastikiniuose buteliuose. Tai yra ne tik brangu, bet ir labai neekologiška. Man spaudžia širdį, kai kas savaitę matau sukauptą plastiko maišą. Gerai nors tiek, kad galima jį rūšiuoti ir tikėtis, kad jis bus perdirbtas, o ne tiesiog užkastas.
Žmonės Lietuvoje taip pat puikūs: protingi, kūrybingi, patikimi. Gyvenu pietinėje Europos šalyje, ten žmonės yra visai kitokio mentaliteto. Taip, jie smagesni, daugiau šypsosi, nebijo užkalbinti, tačiau visiškai neorganizuoti, nepatikimi ir nesilaiko pažadų. Jei tik prireikia kokių paslaugų ar pagalbos, visada ieškau lietuvio, nes žinau, kad jis atvyks tada, kada pažadėjo ir greičiausiai ras problemos sprendimo būdą.
Pagyvenusi užsienyje pastebėjau vieną lietuvių bruožą, kuris taip neužkliūdavo anksčiau. Tai – nuolatinė saviplaka. Atrodo, kad visos problemos ir nesėkmės sureikšminamos, o geri dalykai net nepastebimi. Žinoma, reikia kalbėti apie problemas, diskutuoti apie jas, ieškoti sprendimo. Bet kartais atrodo, kad tiesiog užsisukame kažkokiame negatyvumo, paniekos sau ir kaimynui rate.
Neseniai per radiją klausiausi laidos apie praėjusiais metai minėtą Nepriklausomybės šimtmetį. Ir prasidėjo: viskas blogai, visi renginiai prasti, neatspindėjo tikrosios šios sukakties reikšmės ir panašiai. Taip susierzinau, kad išjungiau radiją. Kodėl reikia viską kritikuoti, nuolat ieškoti blogybių, negi tikrai iš šimtų ar net tūkstančių renginių, vykusių pernai, visi buvo prasti? Tikrai tuo nepatikėsiu. Jei žmogus yra linkęs visur ieškoti blogio, tai būtinai jį ir ras. O jį radęs sugadins nuotaiką visiems aplinkiniams, pasės tą negatyvumo sėklą.
Galvoju, kad emigracija nėra Lietuvos problema, o greičiau – naujos laisvos šviesios Lietuvos kūrimo būdas. Išvažiuoja jaunimas į platų pasaulį, pamato, kaip žmonės kitur gyvena, pamato, kad visur yra problemų, pamato, kaip jos sprendžiamos, išmoksta laisvai mąstyti, atsikrato šlykštaus sovietmečio palikimo, traumų ir klišių. Pamato ir Lietuvą iš šalies, įvertina galimybes, pajunta atsakomybę už mūsų šalies ateitį ir grįžta.
Ir aš grįšiu, nes niekur nėra geriau kaip savo šalyje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.