Sausio 12 vakare aš kreipiausi į Aukščiausios Tarybos gynėjų vadovybę, norėjau tapti gynėjų. Mano pavardę užrašė ir paliepė suorganizuoti gynėjų būrį ir ginti Seimo rytines prieigas. Taip ir padariau: suorganizavau jaunimo būrį, apie dvidešimt jaunuolių ir merginų. Ir tą naktį iš rytų pusės Raudonosios armijos prospektų važiavo mašinų, tankečių ir tankų koloną. Priešais vieną triašį sunkvežimį riedėjo rastas. Matyt, kas nors ji metė po mašinos ratais. Mes stovėjome ir šaukėme „Lietuva!“ Kareivių mašinų, tankų ir tankečių kolona paniro į tunelį. Po kiek laiko pietinėje miesto pusėje pasigirdo automatų šūviai, o dar kiek vėliau vakaruose – sprogimai. Po keliolikos minučių atlėkė gelsvas Žiguli, iššokę jaunuoliai aiškino, kad rusų kariai užpuolė Televizijos bokštą, ir ten yra daug sužeistų bei žuvusiųjų.
Išrikiavau savo būrį ir pravedžiau instruktažą, kaip apsisaugoti nuo dujų „Čeriomiška“. Daugelis jaunuolių išsigando, iš būrio pasitraukė. Likome tik keliese. Aš supratau, jei armija puls, tai užsibarikadavusi aplink Aukščiausios Tarybos rūmus minia buvo lyg spąstuose, pakaktų kelių ašarojančių dujų užtaisų ir žmonės sutryps vienas kitą, o jei panaudos dusinančias dujas – aukų būtų tūkstančiai.
Vidurnaktį per garsiakalbį pasigirdo Savanorių ir gynėjų vado A. Butkevičiaus balsas, kuris susirinkusius informavo, kad rusų kariuomenė gali pulti Aukščiausią Tarybą, ir kad būtų mažiau aukų, visiems liepė pasitraukti už Neries ir iš ten stebėti, būti žiauraus nusikaltimo liudininkais. Daugelis žmonių taip ir padarė, tiltu patraukė į Žvėryną. Rūmų langai prasidarė ir iš ten iškišę galvas gynėjai šaukė, kad neklausytumėme, nes tai kalba ne Butkevičius, kad tai provokacija. Ir prašė jų vienų nepalikti. Vyresnio amžiaus žmonių būrys liko prie Seimo. Ir po Radijo ir televizijos rūmų ir bokšto šturmo, į aikštę plūstelėjo gausybė žmonių. Seimo aikštė buvo grūste prigrūsta. Žmonės dainavo, skandavo Lietuva! Aš ir dar keli mano būrio gynėjai stovėjome rytinėje Seimo prieigos pusėje, kur nebuvo žmonių. Akylai stebėjome gatvę, Nėries vingį.
Išaušo rytas. Supratau, kad Rusijos smogikai nedrįs pulti tūkstančių susirinkusių, nes beginkliai laisvės ištroškę žmonės, užsibarikadavę mirties katile už Lietuvą, nebijojo žūti. Tad Seimą gynė ne vien tik savanoriai, ar apsaugos būriai, kurie buvo išorėje, o svarbiausi gynėjai buvo žmonės, kurie nulėmė viską, nes jų tūkstančiai savo krūtinėmis uždengė Aukščiausiąją Tarybą – Lietuvos širdį. Joks priešas, galingiausia armija negalėjo išdrįsti vieningą ir drąsią Tautą pulti.
Tada mes buvome vieningi gynėjai, todėl ir laimėjome. Kodėl dabar nesame vieningi? Jokia laisvė nesuteikia laisvės, jei pats nesi laisvas. Tad būkime laisvi! Ir Sausio 13 – tos išvakarėse vėl prisiminkime Tautinės giesmės paskutines dvi eilutes: „Vardan tos Lietuvos Vienybė težydi!“ Laisvos ir vieningos Tautos nei vidaus, nei išorės priešiškos jėgos nepajėgs uzurpuoti.