Nuvažiavęs turėjau, kur gyventi, visi, išskyrus vieną, buvę bendraklasiai. Gyvenome trijų kambarių name (su bendra svetaine ir virtuve) šešiese. Jeigu nebūčiau pažinojęs žmonių, tikrai būčiau blogai jautęsis, bet tuo metu viskas buvo puiku (na ir buvau vos 21-nerių sulaukęs).
Pirma savaitė buvo tiesiog baliai ir pažintis su miestu. Po to perėjome per pagrindines įdarbinimo agentūras mieste ir jau po 3 val. man pasakė, kad rytoj einu dirbti. Tad viskas, ko reikėjo, nusipirkti
„darbo batus“. Taip gyvenimas ir sukosi. Dažniausiai tris dienas dirbdavau, kitas sėdėdavau be darbo ir gerdavau gerą pigų alkoholį manydamas, kad nieko geriau būti negali. Visi laimingi, visi šypsosi, visi paklausia, kaip tau sekasi, nors tu žmonių ir nepažįsti (panašiai buvo ir Amerikoje, kai buvau ten nuvykęs 18-likos, tik gal daugiau dirbtinės šypsenos ir dar daugiau perdėto mandagumo).
Nors dirbdavau dažniausiai ne pilną savaitę, užsidirbdavau nemažai, už namą reikdavo kiekvienam mokėti po 80 svarų už MĖNESĮ, taip pat už komunalinius kas tris mėnesius, todėl išeidavo trims mėnesiams ~400 svarų. T. y. 5-6 darbo dienos. Maistas: makaronai, bulvės ir alkoholis. Savaitgaliais įvairūs „masažų salonai“, klubai ir pan. Iš tiesų nelabai sugalvotum, ko trūksta, sporto klubas mėnesiui – 20 svarų, maistas pigus, telefonus, kompiuterius duoda be didesnių problemų išsimokėtinai, bet po 1,5 metų aš nebegalėjau kentėti. Ir turbūt vienas geriausių dalykų, kurį padariau, tai grįžau namo į Lietuvą. Dirbau po 70 val. per savaitę, gaudavau per mėnesį beveik tiek pat, kiek pilną savaitę atidirbęs Jungtinėje Karalystėje (JK) ir buvau be proto laimingas. Susiradau draugę (dabartinę žmoną), baigiau neakivaizdiniu bakalaurą, vėliau susiradau ir darbą pagal profesiją.
Galbūt yra žmonių, kuriems svarbu tik pinigai. Galbūt yra žmonių, kuriems patinka, kai jiems šypsosi ir visi nepažįstamieji sveikinasi, bet man tai nenatūralu. Taip, noriu ir aš didesnės algos, bet man daug svarbiau girdėti lietuvius, savo kalbą, susitikti su giminaičiais, nuvažiuoti į mišką ar prie ežero ir žinoti, kur važiuoju. Jausti tą kvapą, kurio JK nejaučiau (ir netinka čia anekdotai apie lenką, kuris mėšlo pauostė). Ir nesuprantu, kodėl reikia piktintis, jei nepažįstamasis kitam nesišypso ir nesisveikina. Juk tai natūralu. Tačiau kiek yra tekę kartų suprasti, kad tie lietuviai, kurie ir nesišypso, tačiau kai reikia pagalbos padės, pasiūlys nakvynę, pamaitins ir pasirūpins saviškiu. Nereikia remtis tik blogais pavyzdžiais (nors ir šaukštas deguto sugadina medaus statinę).
Sėkmės tiems, kurie išvažiavo ir jiems ten gerai, bet aš be proto, su visais minusais, myliu Lietuvą.
Nusprendėte grįžti į Lietuvą gyventi ir norite pasidalinti mintimis, kodėl taip nusprendėte? O galbūt dėl kokių nors priežasčių vejate šalin tokias mintis? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“.