Pirmoji dalis
Prigimties šauksmas
Eidamas keturioliktuosius savo gyvenimo metus pajutau, kad esu gėjiškų polinkių. Tada dar nelabai susigaudžiau toje seksualinėje orientacijoje ir negalėjau niekieno paklausti: mes gyvenome mažame miestelyje, kur apie gėjus buvo kalbama tik tiek, kad jie yra pedofilai ir prievartauja vaikus. Ir dar kalbėjo, kad berniukai tampa gėjais tada, kai prie jų kabinėjasi, ar juos tvirkina suaugę dėdės.
Bet prie manęs niekas nesikabinėjo ir niekas manęs neprievartavo.
Ai, tiesa! Kabinėjosi istorijos mokytoja. Ji siuntė man visokius seksualinius ženklus, bet jie neveikė, nors mokytoja buvo jauna ir tikrai labai simpatiška.
Negaudamas informacijos ir pagalbos dėl savo lytiškumo toje aplinkoje, kur gyvenau, po pagrindinės mokyklos kurso pareiškiau gimdytojams, kad išvažiuoju mokytis į Vilnių. Tėvas buvo nepatenkintas, nes tikėjosi, kad savo miestelyje baigsiu vidurinius mokslus, o po jų stosiu į Žemės ūkio akademiją ir perimsiu jo kuriamą ūkį. Man gi rūpėjo išsiaiškinti save.
Tiesa, mamos kartą lyg tarp kitko kartą paklausiau:
– Ar gali būti, kad aš gėjus, mama?
– Gėjus?! Bijok Dievo, sūnau! Tai baisus išsigimimas! Neišsigalvok nesąmonių ir gink Dieve – tėvui net neužsimink apie tai!
– Mama, iš kur tu ištraukei?
– Vaikeli! Taigi bažnyčioje nuolat primena: saugokitės gėjų! Jie iškrypę ligoniai ir pedofilai!
– Ir tu tuo tiki?
– Visi tiki, vaikeli! Visi.
Štai kiek man galėjo padėti šeima esminiu mano prigimties klausimu. Tada, prieš ketvirtį amžiaus, supratau tik tiek, kad savo aplinkoje atsakymų nerasiu ir išvažiavau į Vilnių. Dabar suprantu, kad tada mama dėl savo tamsumo buvo baisioje baimėje – homofobijoje – ir kažkuo man padėti tiesiog neturėjo galimybių, nes „klebonėlis taip sakė“.
Tapatybės ieškojimas
Aš atvažiavau į Vilnių. Lietuva ką tik išsprūdo iš sovietų nasrų ir veržėsi į laisvę. Buvo labai entuziastingas laikas.
Susipažinau su LGBT bendruomene. Nors neturėjau jokios seksualinės patirties, bet iš karto prie jų „prilipau“. Sužinojau daug dalykų apie homoseksualumą, lyties tapatumą, keitimą. „Lietuviškos“ informacijos tada apie tai nebuvo. Vien dėl to, kad prieičiau prie originalių šaltinių, įstojau studijuoti anglų kalbą.
Ten susipažinau su jaunu anglų kalbos dėstytoju. Jis taip pat buvo gėjus. Iš jo gavau originalios mokslinės informacijos, kurią galėjau studijuoti.
Kaip tik tuo metu Pasaulio sveikatos organizacija pagaliau paskelbė, kad homoseksualumas nėra liga, ar sveikatos sutrikimas, nors psichiatrai apie tai šnekėjo jau dvidešimt metų. O jau laisvoje Lietuvoje vis dar galiojo sovietinis BK 122 straipsnis, grasinantis trejų metų bausme kalėjime už tai, kad gimei.
Ir dar, kaip tik tuo metu, mano gyvenime atsitiko daug svarbių dalykų: tapau pilnametis, gimė meilė, patyriau pirmąją seksualinę patirtį.
Jaučiau pareigą apie tai pranešti savo šeimai ir pristatyti savo širdies draugą – tą patį anglų kalbos dėstytoją. Nieko gero nesitikėdami su juo nuvažiavome pas mano tėvus.
Motina, išgirdusi naujienas, susiėmė už galvos:
– O, Dieve švenčiausias!..
Tėvas kurį laiką stovėjo kambario viduryje suakmenėjęs. Mačiau kaip pūtėsi jo šnervės. Staiga jis šoko ant manęs staugdamas:
– Užmušiu išsigimėlį!
Aš jį ramiai, keliais judesiais, pasodinau ant sofos. Jis vėl puolė. Aš vėl jį pasodinau. Jis puolė trečią kartą. Tada aš jį atjungiau vienu technišku smūgiu ir po to jau paguldžiau ant sofos. Ir ko gi jis tikėjosi? Juk pats dar antroje klasėje nuvedė mane į karate treniruotes ir puikiai žinojo, kad turiu žalią diržą. Pabučiavau mamą, abi išsigandusias seseris, palinkėjau sėkmės gyvenime ir išėjau.
Žiaurus paradoksas: pirmas žmogus, kuris mane atstūmė, kad gimiau homoseksualus, buvo mano motina, o pirmas žmogus, už tą patį puolęs mane kumščiais – tėvas.
Vėliau kumščiais mane puolė labai daug kartų, nes ėmiau elgtis labai neatsargiai ir tiesiog įžūliai. Pradėjau pabrėžti savo lytinę orientaciją apsirengimu, makiažu.
Kiekvieną dieną savo adresu išgirsdavau mažiausiai po tuziną „p***rų“ ir „š********ių“. Periodiškai, maždaug vieną kartą per savaitę, mane fiziškai užpuldavo homofobai. Tam buvau pasirengęs: nešiojausi dujų balionėlį, garsinį ginklą, o mano kovos įgūdžiai leido ramiai jaustis mušantis su 4 – 5 vidutinio pajėgumo priešininkais.
Draugai perspėjo, kad nusiraminčiau, nes vieną kartą užmuš. Bet kuo toliau, aš vis labiau smaginausi. Kartais per savaitę net du – tris kartus įsiveldavau į muštynes. Beveik visada išeidavau sveikas arba nedaug apdraskytas. Tiesa, vieną sykį truputį perpjovė plautį, bet ir tai manęs neišgąsdino – toliau vaidinau Robiną Hudą, kol neatsimušiau į šešias beisbolo lazdas. Tada mane būtų tikriausiai užmušę, jeigu triukšmo nesukeltų kažkokie praeiviai. Ligoninėje gulėjau beveik du mėnesius.
Apsiraminau. Daugiau nebežaidžiau su homofobais. Mušiausi dar dažnai. Vienąkart pabudau jau temstant: nuogas ir kruvinas.
Šios istorijos tęsinys bus antroje dalyje