Taigi, viskas prasidėjo, kai nutariau išmokti naują kalbą. Nieko nelaukdama, skelbimuose radau pasiūlymą ir susisiekiau. Pamenu, kai atėjo atsakymas, vos neapsigalvojau - pasirodo, mokytojas bus vyras, o aš tikėjausi, jog moteris. Na, ką gi... Tebūnie. Pirma pamoka nemokama. Pabandysiu.
Kai susitikome, iškart atkreipiau dėmesį, koks išvaizdus vyriškis... Aišku, tada dar nieko tokio negalvojau, tik užėjau vidun. Pamokos vyko jo namuose. Iš pradžių jaučiausi nedrąsiai, visos mokytojos, kurias turėjau mokykloje, buvo moterys, o čia, staiga... taip neįprasta. Nebuvau drąsi.
Tačiau po kurio laiko pajutau, kad pamokų imu laukti įtartinai aistringai...
Nors mokytojas buvo vyresnis už mane, be to, kaip sakiau, nesu labai drąsi, bet ėmiau mėtyti užuominas. Lyg netyčia. Atsargiai.
Ir po kokio pusmečio pradėjau sulaukti atsakymų.
Trumpai tariant, kadangi ne tai svarbu, užmezgėme romaną.
O mano istorijos esmė, netgi moralas, paaiškėjo atsitiktinai. Kartą, po pamokos (filologinės, ne fizinės) ėjau durų link, ir išvydau tarnaitę, suklupusią ir valančią mano prineštą žieminį purvą. Mandagiai pasisveikinau su ta apvalia pusamže moteryte, dar pagalvojau, kažin kiek mokinių manasis turi, kad gali leisti sau samdytis valytojas.
Paaiškėjo, kad čia Jo žmona.
Nors tebebuvau čia, rengiausi striukę, žmonytė pradėjo berti vyrui apie vakarienę, kad jau aušta, kad ji nelaukė rytojaus, jau šiandien paėmė paltą iš valyklos, o lauke slidu ir tamsu, gal jis pavežtų mane bent iki stotelės? Man tik spėjus mandagiai atsisakyti, ji jau čiauškėjo apie skystį, pilamą ant spynelės, kai šaltukas paspaudžia, ir aš ėmiau trauktis.
Eidama stotelės link galvojau, kaip visgi klysta tokios „motinos“, ar, neteršiant motinų vardo, matronos. Sukasi prie puodų, sukasi su šluota, vyro meilužei paltelį paduoda, sutuoktinio batus valyklon nuneša... Ir kas iš to? Kai prisimenu, kokiomis akimis į mane žiūrėjo jos vyras... jose buvo alkis. Ne blynelių su uogienyte, ne blynelių su uogienyte...
Aišku, tokios moterys patogios, nesistebiu, kad imamos į žmonas. Bet argi tai gyvenimas? Dirbti tarnaite už stogą virš galvos? Nors ką aš čia šneku... gal joms taip normalu. Nemanau, kad maniškio žmona buvo kvaila. Gal ji tikrai įsivaizdavo, jog būdama antra mama vyrui bus jo išsipildžiusi svajonė.
Šiaip ar taip, po metų saldžios meilės ant lovos, kurią visą laiką klojo -ienė, supratau, kad metas rišt. Nebus meilės tarp 25-erių merginos ir 45-erių vyriškio... Bet atsimenu viską maloniai.
Žinau, kad tikriausiai nesu pirma, ir tikrai ne paskutinė to vyro „mokinukė“. Tiesiog, žiūrėdama iš šono, apeliuoju į „motinėlių“ savigarbą... Žinau, jog jos nėra kvailos. Nujaučia, kuo jų vyrai užsiima daugiau ar mažiau slapta. Ir... jokių išvadų?
Viliuosi, jog mano pačios šeimoje kūrensis ne tik šeimos židinys, bet ir virs aistros katilas...
Kalėdas švęsime ne tik su šeimos nariai, bet ir su kolegomis. Smagu tokiame renginyje ne tik pasipuošti, atsipalaiduoti nuo darbo, bet ir neoficialiai pabendrauti.
Visgi tokiame vakarėlyje gali būti ne tik linksma, bet ir nutikti įvairių kuriozų – tai tylenis bendradarbis lepteli kokią nesąmonę, tai boso elgesys priverčia pasijusti nepatogiai, o kai kurie tiek padaugina, kad leidžia sau per daug. Teko patirti panašių nuotykių darbo vakarėliuose?
Pasidalink savo istorija su DELFI skaitytojais ir įdomiausios istorijos autoriui padovanosime Erikos Burniskaitės knygą „Dukra“. Visos istorijos bus publikuotos DELFI. Rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbo vakarėlis“