Antrą dieną prasideda sriūbavimai, kokia gera visų draugė išeina, ir kokia (žvilgt į mane) atėjo...
Trečia, ketvirta, penkta dienos – košmaras. Išeinanti darbuotoja mane apmoko, tada ateina šefė ir sudirba. Aš aiškinu, kad man taip parodė, ji man – o tau NEGALĖJO taip parodyti.
Bandau prašyti esamų kolegų pagalbos – esu varoma šalin, maždaug, pati aiškinkis, klausk šefės, netrukdyk, mes už tave nedirbsime. Kai vos ne puolu į ašaras, nutrenkia savo darbus, ateina, parodo – užtrunka mažiau nei minutę. Moterys – visiškos kalės, vyrai dar kažkiek žmogiški.
Bet gerai. Čia ne draugų susitikimas. Aš viską suprantu – daugiau nebelendu, jei ką, klausiu tiesiai šefės. Kurį laiką ramybė.
Tada vieną dieną – ateina bjauriausia iš visų per pietų pertrauką ir atsisėdusi šalia beria savo gyvenimo istoriją, kaip jos meilužis laukia mašinoje, o vyras švenčia gimtadienį, prašo patarti, pas kurį eiti, tada nusuka pokalbį apie kolegas, kokia ta k**va, koks anas pasipūtęs...
Na gerai, galvoju, gal čia taip turi būti, gal pasitaisys situacija...
Kur tau.
Intrigos, apkalbos, pikti žvilgsniai... Kažkurią silpnumo akimirką apsikeitėme kontaktais, tai ir per socialinius tinklus esu atakuojama reikalavimais pareikšt nuomonę apie bendradarbio naujus batus, „anos merginos miniaką“ ir panašias nesąmones – kaip kokioje vidurinėje mokykloje, tikros patyčios.
Na, o Kalėdos – gerumo metas!
Per vakarėlį visi girti kabinasi vieni kitiems ant kaklo, mano „draugytė“, nekenčianti „k**vų“, ant stalo verčia tą su „skuduryno batais“, siūlo visiems eiti į klubą, ji vaišina... Ir taip elgiasi aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės.
Po kalėdinio metoo ir vėl kūkū – ilgai neištvėriau toje darbovietėje. Kai išeidinėjau, vakaro žvaigždė skundėsi, kad naujos biuro kėdės ne „žalios“, o „salotinės“, vyrukai kas 15 minučių išeidavo pertraukėlei (pradėti rūkyti, kad galėčiau kartu? Gal ne...), o moterytės plepėjo grupėse (štai kodėl negalėjo manęs profesionaliai pakonsultuoti – feisbukas yra šventa).
Toks tad biuro planktono gyvenimas... Metus kankiniesi tarp k**vų ir ubagų, o per Kalėdas, prieš kuklų vaišių stalą nuomojame bute, nutrūksti nuo grandinės, kuri ir taip gerokai per laisva...
Kalėdas švęsime ne tik su šeimos nariai, bet ir su kolegomis. Smagu tokiame renginyje ne tik pasipuošti, atsipalaiduoti nuo darbo, bet ir neoficialiai pabendrauti.
Visgi tokiame vakarėlyje gali būti ne tik linksma, bet ir nutikti įvairių kuriozų – tai tylenis bendradarbis lepteli kokią nesąmonę, tai boso elgesys priverčia pasijusti nepatogiai, o kai kurie tiek padaugina, kad leidžia sau per daug. Teko patirti panašių nuotykių darbo vakarėliuose?
Pasidalink savo istorija su DELFI skaitytojais ir įdomiausios istorijos autoriui padovanosime Erikos Burniskaitės knygą „Dukra“. Visos istorijos bus publikuotos DELFI. Rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbo vakarėlis“