Todėl mūsų valstybės žmonės, besijaučiantys stiprūs ir galingi, gali taškytis cinizmo, ironijos ar sarkazmo purslais. Nes tikriausiai neišmoko pagarbos, diskusijų meno. Tikriausiai neatidžiai klausėsi, kai buvo mokomi kritiškai mąstyti, argumentuotai ir aiškiai reikšti savo nuomonę... Neišmoko suprasti...
O jei gebėtų pasigilinti, dabar gal pasistengę pamatytų situaciją švietimo sistemoje mokytojų akimis. Tada jiems būtų labai aišku, kad ne dėl didesnių atlyginimų mokytojai sukilo. Nedaug tie atlyginimai skiriasi nuo tų, kokie buvo iki etatinio apmokėjimo įvedimo. Mokytojai yra tie žmonės, kurie turi išsilavinę labai jautrų vidinį teisybės – neteisybės kompasą. Dirbti mokytoju be šio kompaso niekaip negali – jis padeda teisingai vertinti kiekvieną vaiką, atrasti ir paaiškinti mokiniams vertybes, slypinčias kūriniuose. Šis kompasas leidžia nenuklystant nuo teisingo kelio ugdyti vaiką, padėti atsiskleisti jo asmenybei.
Todėl šiuo metu, mes, mokytojai, labai aštriai jaučiame – tai, ką kuria, vykdo, diegia pastaruoju metu ŠMM yra labai neteisinga. Neteisinga, nes negalime tiesiog dirbti savo darbo – mokyti vaikų, ruoštis pamokoms, taisyti darbus, bendrauti su vaikais ir tėvais. Ne, jei norime uždirbti atlyginimą, t. y. dirbti visu etatu, dar turime kurti, perkurti įvairius dokumentus, dalyvauti įvairiose darbo grupėse, vykdyti galybę kitų pareigų... Neteisinga, kad dabar jau buvusi ministrė mano, jog geram mokytojui pasiruošti pamokoms užtenka devynių minučių...
Tikrai žinau, kaip galima pasiruošti pamokoms per devynias minutes – pasižymėti vadovėlio puslapį, kuriame yra tekstas, per pamoką mokiniai turės jį perskaityti, ir kuriame puslapyje klausimai, į kuriuos mokiniai atsakys... Jei Jums patinka, kad Jūsų vaikai būtų taip mokomi, ką gi – puiku. Tada ši sistema Jums!
Dauguma mokytojų kiekvieną dieną pamokoms ruošiasi apie dvi – tris valandas. Tai be darbų taisymo. Ir be privalomos literatūros skaitymo, nes skaityti Gėtės „Faustą“ ir Dantės „Dieviškąją komediją“ tuo pačiu metu tiesiog smagu... Žinoma, mano dalyko specifika ir darbas vyresnėse klasėse reikalauja daug laiko. Apie laiką, skirtą vyresniųjų klasių darbams taisyti, jau nekalbu... (Per 26 minutes, skirtas visos klasės darbams, paprastai ištaisau vieną rašinį...) Aš nesiskundžiu. Man labai patinka mano profesija. Tik nenoriu, kad ji būtų nuvertinama, kad mano darbas būtų vertinamas menkiau nei, pavyzdžiui, tų valstybės tarnautojų, kuriems vien kanceliarinėms išlaidoms neužtenka tūkstančio eurų. Todėl streikuojame, kad būtų visiems aišku, - daugiau taip tęstis nebegali.
Negalime nestreikuoti, nes sėdėti ir nieko neveikti, reikštų meluoti. Meluoti sau, mokiniams. Kai per pamoką diskutuoji su mokiniais apie tai, kas atsitinka, kai paminama demokratija, kai nesilaikoma moralinių nuostatų, – negali neginti to, kas tau svarbu, kas yra tavo gyvenimo vertybinis pamatas. Nekovodami prieš neteisybę nusižengtume žmogiškumui. Ir gėda būtų mokiniams į akis žiūrėti. Mūsų žodžiai ir darbai neturi skirtis – mes esame mokytojai. Vaikai turi mumis tikėti. Savo gyvenimu turime įtikinti juos, kad kovoti verta. Jei tų vertybių, kurios mums svarbios, gynimui reikia maišto ar streiko, vadinasi, mes maištausim ir streikuosim. Mokiniai mus supras.
Tėveliai taip pat turėtų suprasti, kad mokytojas pastumdėlis, mokytojas, niekaip nenusimetantis paklusnaus vergo mentaliteto, niekada neišugdys laisvo, tvirtų pažiūrų žmogaus. Neišugdys lyderio. Todėl neišsigąskite, tėveliai, tų mokytojų, kurie lipa per langą, kurie streikuoja ir reikalauja pagarbos. Neramu turėtų būti dėl tų, kurie nieko nedaro.
Tikiu, kad visiems mokiniams ši pilietiškumo pamoka bus prasminga.
Jūsų mokytoja
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.