Tikriausiai mažai kas pasakytų, kad atlyginimų dydis viešajame sektoriuje ir apskritai valstybės teikiamos paslaugos (švietimas, kultūra, sveikatos apsauga ir t. t.) yra neginčytinas gėris, vargu. Tačiau ar visos šio sektoriaus problemos tapo nepamatuojamai didesnės tik įvedus proporcingą ir kiekvienam mokytojui pritaikytą apmokėjimo sistemą, atsižvelgiant į tris pagrindinius faktorius, kaip stažas, kvalifikacija ir mokinių skaičius? Atrodo, pagaliau, viskas taps daug aiškiau ir visi mokytojai žinos, kiek ir už ką gauna.
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA), pristatęs pirminę etatinio mokytojų darbo apmokėjimo apžvalgą parodė, kad atlyginimai mokytojams vidutiniškai pakilo 190 eurų, nustatyta, kad atlyginimai didėjo daugiau nei septyniasdešimčia procentų (70,5 %) visų mokytojų. Ypatingai svarbu paminėti, kad didžiausias atlyginimų kilimas buvo fiksuotas mokytojams iki 30 metų amžiaus, kurie ilgą laiką buvo labiausiai nuskriausti visos „krepšelio principo“ apmokėjimo sistemos, jiems atlyginimas vidutiniškai kilo 29% (nuo 647 iki 836 eurų). Nuo rugsėjo mokytojų atlyginimų fondas buvo papildytas 17,4 mln. eurų, o nuo 2019 m. rugsėjo, planuojama tam skirti dar papildomus 95 mln. eurų. Aišku, skaičiai lieka skaičiais, tačiau manau visiems būtų pravartu peržiūrėti laisvai prieinamą statistinę informaciją, juk visi mėgstame nenuginčijamus argumentus. Manau, skaičių kalba atlyginimų klausimu yra pagrindinis argumentas. Tačiau pakaks apie tai, kas įvykę gera, juk apie tai niekas kalbėti nemėgsta, daug patogesnės plačiaspektrinam informacijos nušvietimui yra problemos.
Kaip ir visais kitais valstybinės reikšmės klausimais, nuomonę apie švietimo reformą ir jos pasekmes turi visi, net kiekvienas pradinį išsilavinimą per gyvenimą teįgijęs pilietis. Būtent dabar šio piliečio balsas girdimas labiausiai, nes būtent dabar yra puiki proga visiems, amžinai valdžia nepatenkintiems sofos politologams pareikšti savo nuomonę. Šiuo metu net dažniausiai tik foniniame lygyje teskambančios, progresyvios visuomenės nuolat ignoruojamos frazės: „vagys“, „visus lauk“, „von nuo lovio“ ir panašaus emocinio krūvio skambios eilutės patampa visų girdimos ir daugeliui labai naudingos.
Kodėl tai vyksta? Situacija paaiškinama gana paprastai. Niekas nedrįs ginčytis, kad šiomis dienomis gyventi, o dažnam piliečiui ir išgyventi sekasi sunkiai. Nors skaičiuojame jau 100-ametį valstybingumą, tačiau suvokimas, kad pats esi atsakingas už savo padėtį dar nėra gerai įsisąmonintas, todėl eilinis pilietis, išpuolus, kad ir menkiausiai progai, nesibodi kaskart pakeikti esamą valdžią, nepriklausomai kurioje srityje kyla problema, dažniausiai pakanka objekto „valdžia“, nesismulkinant į ministerijas, problemas ir kitus niekus.
Kartu reiktų paminėti ir kitus palaikytojus, kurie neįeina į aptartą palaikytojų kategoriją. Tai kitos reformų nualintos ir mažų atlyginimų įkaitais tapusios visuomenės grupės: gydytojai, socialiniai darbuotojai, kultūrininkai ir kt.
Dėl šių dedamųjų priežasčių, šis mažos mokytojų bendruomenės dalies (vienos profesinės sąjungos) streikas sulaukia didžiulio visuomenės palaikymo iš nuolat dažnai viskuo nepatenkintų sofos politologų iki gydytojų, socialinių darbuotojų ar kitų piliečių, kurių darbdavys – valstybė. Taip, valdžia turi problemų, taip, ji daro klaidų, taip, pinigų trūksta visiems, bet reikia suprasti ir kitą labai svarbų, o gal net svarbiausią – biudžetas nėra guminis, pinigų jame yra tik tiek, kiek yra. Beje, įdomu kokia reakcija būtų, kada atlyginimai mokytojams būtų keliami, pavyzdžiui, minimalaus atlyginimo didinimo sąskaita. Apibendrinus situaciją, išvada paprasta – žmonės pikti – visiems reikia kraujo. Šįkart donoru tapo Jurgita Petrauskienė.
Kalbant apie ministrę Jurgitą Petrauskienę, reiktų paminėti, kad tai pirma švietimo ministrė, kurios dėka pajudėjo ilgus metus aptarinėti, tačiau dėl menkos politinės valios daugelio politinių partijų neliesti projektai kaip aukštojo mokslo pertvarka, vadovų rotacija ar garsusis etatinis apmokėjimas. Ministrė jau ne kartą pripažino, kad sistema taisytina, turinti spragų, kad būtina ieškoti išeičių, tartis ir rasti bendrų sprendimų, tačiau, akivaizdu, klaidų darymas, jų pripažinimas bei sprendimų paieška nėra tai, ko reikia Lietuvos švietimo sistemai. Iš visos informacijos tiek žiniasklaidoje, tiek socialiniuose tinkluose galima susidaryti išvadą, kad Lietuvai nereikia ministrų, kurie bando pakeisti situaciją iš esmės, imasi labai nepopuliarių, tačiau labai būtinų reformų.
Iš nesenos patirties akivaizdu, kad daug patogiau, kada ministras gražiai šypsosi, mojuoja balionais ar tiesiog turi gerą laiką su savo vyru, kitaip sakant, būna neprobleminis ir aktyviai atlieka reprezentacinę funkciją. Minėtas ministravimo atvejis tiek visuomenei, tiek švietimo bendruomenei nebuvo toks bauginantis kaip dabartinės ministrės bandymas keisti varganą švietimo sistemos būklę. Kalbant apie nepatogius ministrus, reiktų paminėti Kęstutį Navicką su urėdijų reforma bei Aurelijų Verygą su daugeliui nepatogiomis reformomis.
Visa ši situacija nėra ministrės kompetencijos ar nekompetencijos klausimas, visa tai – nesustabdomas interpeliacijų ir įvairių nuolat kylančių konfliktų tarp valdančiųjų ir opozicijos išdava, kurioje nebesvarbu niekas, o tik aklas tikslas parodyti savo pranašumą valstybės sąskaita.
Ir pabaigai, grįžkime į gūdžius 2009 metus, kada valdžioje esant Andriui Kubiliui, dėl ekonomikos krizės buvo priiminėjami finansiškai skaudūs sprendimai, valdžia streikuojančios visuomenės šonus varpė guminėmis kulkomis, virkdė akis ašarinėmis dujomis. Istorijos pamokas valdžia išmoko, šįkart streikuojantieji ramiai vaikšto basomis kojomis ir puotauja rėmėjų teikiamomis gėrybėmis šiltose ministerijos patalpose žvarbiomis pirmosiomis žiemos dienomis.
Gal tai jau ir pasiekimas?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.