Neretai keliamas klausimas ar „pliaukštėjimas su ranka“ – tai jau mušimas ar ne, nes iš to atsiranda įvairios teisės – vaiko, tėvų, institucijų, šeimos ir dar kita, kur viskas nebeaišku. Akivaizdu, kad kas yra „mušimas“ vieniems labai aišku, kitiems gi priešingai... Klausimą galima būtų pateikti ir kitaip – ar už nelabai padorų žodį moters antausis vyriškiui būtų pastarojo mušimas ar kas kita...
Tačiau kai ginčų pusės savo teisybę ima įrodinėti pasitelkiant „Matuko istoriją“ - tampa nebe jauku ir yra blogiausia kas vyksta. Juk reikėtų matyti skirtumus ir dalykus vadinti savo vardais – kriminalinį nusikaltimą, kai užmušamas vaikas, negretinti, nesieti su „pliaukštelėjimu“ ir nespekuliuoti vaiko teisių gynimu ir vaiko gerove, kad ir kaip kažkam gali rodytis teisinga. Tas „teisinga“ reiškia tik vieną – spekuliavimą įvykiais, faktais, teisėmis. Juk teisę į gyvybę, padorų gyvenimą ir saugią aplinką mes turime visi.
Ir visgi įvykių pradžia – tas „pliaukštelėjimas“ pavirtęs vaikų iš šeimos paėmimu, dėl kurio kilo skirtingi vertinimai ir net veiksmai, parodantys akivaizdžią priešpriešą tarp dalies visuomenės ir valstybės institucijų. Dargi reikėtų matyti ir kitą aspektą – vaiko amžių, nes penkiametis ir penkiolikmetis – du skirtingi dalykai, kad ir tos pačios srities.
Žiniasklaida taip pat aktyvus dalyvis, nes stengiasi parodyti atitinkamus faktus, statistiką, kur ir vieni, ir kiti tuose pat skaičiuose ar veiksmuose įžvelgia savąsias tiesas. Bet, matyt priežastis ne skaičiuose, o toje teisinėje aplinkoje (įstatymas, tvarkos, taisyklės), kuri skirtingai suprantama ir priimama visuomenės, šeimų, valstybės institucijų. Tiksliau, nemaža visuomenės dalis laiko, kad valstybė su Vaiko teisių apsaugos įstatymu sukūrė valstybinį „jėgos“ institutą, kuris, bet kada ir bet kaip gali įsiveržti į privačią erdvę ir vykdyti savo „teisėtus“ veiksmus po kilnia vaiko teisių vėliava.
Dar daugiau, pasirodo, kad pagal Vaiko teisių apsaugos įstatymą, cituoju: „fizinė bausmė – vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką arba pažeminti jo garbę ir (ar) orumą. Fizine bausme nelaikomos valstybės legaliai taikomos bausmės ir kitokios poveikio priemonės nepilnamečiams“. Keistai skamba numatyta išimtis, kai tuo tarpu bet kokios formos drausminimo veiksmas (fizinis, psichologinis ar nepriežiūra) yra smurtas prieš vaiką ir draudžiamas. Tik kažkodėl tas labai detaliai įstatyme aprašytas smurtas kyla iš šeimos.
Visuomenei (ar bent jos daliai) tai reiškia, kad dabar valstybė, o ne šeima tapo vaikų auklėjimo institutu ir tuo pačiu vaiko gerovės užtikrinimo garantu... Tačiau ta pati visuomenė (didelė dalis šeimų) nemano, nesupranta ir net nenori žinoti, kad valstybė turi kažkokias teises į privačią šeimos „teritoriją“ kai sprendžiami šeimos narių tarpusavio klausimai, ginčai ar net auklėjimo konfliktai. Suprantama – smurtas prieš bet ką yra netoleruotinas ir turi savo teisines pasekmes. Tačiau vis plačiau nenorima sutikti su taip vadinamomis „Šakalienės“ arba „norvegiškomis“ vaiko apsaugos teisėmis, nes ne tik mano namai, mano šeima, mano vaikai, mano vargai, mano džiaugsmai yra mano ir niekieno kito, bet ir auklėjimo drausminimas yra mano....Dar daugiau, žiniasklaidos kanaluose Kauno įvykius imta lyginti su trėmimo į Sibirą, pokario ar sovietmečio valdžios veiksmais. O juk tokie panašumai tinkami kai valstybę valdo diktatūra...
Matomai Vaiko teisių apsaugos įstatymo įgyvendinimas tapo pirmiausiai valstybiniu prievartos instrumentu, o ne vaiko gervės užtikrinimo priemone. Tą juk rodo paimtų iš šeimų vaikų skaičius, įvardijamas tūkstančiais. Nejaugi atskyrimas nuo tėvų, globa ir po to grąžinimas į šeimą yra kažkokia ekskursija vadinama vaiko gerove. Tiesiog kyla klausimas – ar toks mastymas yra psichologiškai sveikas. Kam tada skirtos ir ko vertos tos visos kalbos apie vaiko ir tėvų biologinį ir psichologinį ryšį, kodėl užaugę vaikai vis tik bando surasti biologinę mamą, kuri juos „pametė“.
Koks tada gali būti vaiko, kuris dažnai nesupranta ir neatsako už savo veiksmus, auklėjimas, kai vaiko drausminimas pagal įstatymo raidę tapo fizine bausme arba tai gali būti laikoma smurtu prieš vaiką.... Tėvai taps smurtautojais netgi jei drausmindami vaiką pasielgs taip, kad kažkam tai pasirodys vaiko garbės ir orumo pažeidimu. Taigi ar neatrodo, kad įstatymu orientuojamas auklėjimas, neugdant vaiko atsakomybės už savo veiksmus, nepratinimas vertinti pasekmių, nes bet kokia bausmė yra už įstatymo ribų arba tai bus smurtas, kad tai nepavirsta valstybine auklėjimo parodija...
Prie viso to įstatymu apibrėžiama „vaiko nepriežiūra“, kuri teisine kalba suprantama kaip „vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas“ arba gresia „pavojus normaliai raidai“. To šeimose neturėtų būti. Ką tai reiškia realiame gyvenime jeigu valstybė tapo vaiko gerovės garantu, bet šeimose turinčiose vaikų tėvų pajamos yra minimalus darbo užmokestis, kurį gi nustato ta pati valstybė. Kaip tada užtikrinti vaikams patenkinti tuos įstatymo įvardintus poreikius ar suteikti normalią raidą, nematant šeimų finansinių galimybių... O kur dar būsto dydis, kai nemažai šeimų vaikui garantuotas būsto plotas yra lova...
Taigi valstybės vaikų priežiūros vykdytojai – pirmyn, tik pirmyn į neišartus vaiko gerovės dirvonus – juk tai akivaizdu. Prasta finansinė šeimos situacija - ar tai jau ne vaiko teisės? Kur jūs visi vaiko teisių vėliavnešiai???