Tikrai įdomu, ar tiesiog mūsų gyvenimas yra toks nuobodus, kad kišimasis į kito žmogaus asmeninį gyvenimą mums padeda užsimiršti? Kodėl mums taip svarbu, kaip ir su kuo jis praleidžia dieną, ką valgo, ką dėvi ar kokią mašiną vairuoja? Juk tai yra kiekvieno individo asmeninis pasirinkimas. Jeigu nėra nusikalstamos veikos, tai mums turi vienodai šviesti. Ar taip atsitinka per savo paties nuobodžią kasdienybę, šioks toks bandymas prasiblaškyti ir užsimiršti Prisipažink, juk tave erzina, kai kažkas kišasi į tavo gyvenimą, aiškina, kaip turėtum gyventi, o pats tą patį darai. Nejaugi nėra įdomiau gyventi savo gyvenimą?
Bet turiu omenyje tikrai gyventi, džiaugtis kiekviena akimirka, dalintis su tave supančiais žmonėmis. Net jeigu ir tiki reinkarnacija, gyveni tik vieną kartą, nes kito gyvenimo neprisiminsi. Argi nenorėtum gyventi ir džiaugtis, siekti būti laimingu, kad senatvėje, belaukiant vaistinės eilėje, norint nusipirkti vaistų nuo padidėjusio kraujospūdžio, išgyventi prisiminimai, sukeltų tokią „awkward“ šypseną, kad kiti pavydėtų. Manau, kad toks gyvenimo būdas yra pagrindinė tolerancijos stokos Lietuvoje priežastis. Rimtai pagalvojus, tai gyvename tarsi užsidėję akidangčius... Nenorime matyti ir pripažinti, kad egzistuoja ir kitokie žmonės, kad pasaulis yra gan įvairus, ir nereikia bandyti visko suvienodinti pagal kažkokį „normalumo“ standartą.
Kitas dalykas, kuris irgi mane stebina, kad šiaip neturime oficialios religijos, bet tuo pačiu neturime laisvės pasirinkti. Viena iš daugelio žmogaus teisių byloja, kad kiekvienas turime teisę į religiją, bet tėvai savo vaikus auklėja krikščioniškais pagrindais ir visuomenė jais vadovaujasi. Manau, kad kai turėsi savo vaikų, darysi tą patį. Lėksi krikštyti savo vaiko į bažnyčią, po to jis priims pirmąją komuniją. Suorganizuosi šventę, kuri vaikui bus tiesiog dovanų surinkimas, o tėvams ir svečiams proga pavalgyti ir išgerti. Graudu, tačiau šiandien maža tėvų, kurie supranta pirmosios komunijos prasmę.
Kita privaloma religinė šventė bus sutvirtinimas, nes juk be šių trijų – bažnytinės santuokos negausi. Ogi taip gražu susituokti bažnyčioje. Juk visi tokie teisuoliai, dauguma merginų su balta suknele ir rūtų vainikėliu, kai tos rūtos jau seniai nuvytusios ir nekaltybės nė kvapo nelikę. O kartais tai net ir būsimos šeimos atžala merginos įsčiose formuojasi. Jau nekalbant apie tradicinį šeimos suvokimą Lietuvoje. Jeigu jau religija tokia svarbi, tai kodėl vienomis normomis vadovaujamės, o kitomis – ne? Jeigu jau būti tikinčiaisiais, tai 100 procentų: seksas tik po vestuvių ir tik giminei pratęsti, o ne dėl malonumo. O masturbacija – išvis tabu. Panašu, kad taip ir gyvenimas įdomesnis atrodo.
Vienu žodžiu, prabudau ryte su tokiomis mintimis ir retoriniu klausimu, kodėl, mes, lietuviai mėgstame gyventi kitų gyvenimus, o ne džiaugtis savuoju? Lietuvi, atsibusk ir pateik man savo versiją šiuo klausimu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!