Tačiau jis, matyt, įsivaizdavo kitaip. Nes net tada, kai akis į akį susidūriau su jo meiluže ir kilo audra, tik dėl vaizdo apsimetė, jog jų santykiai nutraukti. O iš tikrųjų viskas kuo puikiausiai tęsėsi toliau, žaidžiant su manimi katę ir pelę.
Na, o aš? Aš susikaupiau ir elgiausi lyg niekas nebūtų pasikeitę: rūpinausi namais, vaikais, gaminau gardžiausius valgius, skalbiau ir lyginau, maloniai bendravau ir organizavau šeimos iškylas. Net vyrui jo gimtadienio proga parengiau staigmeną – sukviečiau brolius, visur išsibarsčiusius seniai nematytus draugus. Tačiau... Didžioji dauguma tų draugų atvažiavo į vakarėlį vieni arba su naujomis mergaičiukėmis. Deja, toli gražu ne dukterimis. Tad štai, – pagalvojau, – tokie reikaliukai: nieko naujo čia tas mano vyrelis nepademonstravo. Tik kad negalėjo parsivesti mergužėlės į namus.
Vakarėlis nebuvo labai linksmas. Kurį laiką net gailėjausi, kam tokį reikalą užsukau. Tačiau man tai buvo akistata su realybe. Ir postūmis dar kartą – jau paskutinį – pabandyti sudėti visas savo pastangas šeimos išsaugojimui. Pradėjau domėtis psichologine literatūra, ieškoti protingų patarimų, pamokymų – juk santykių griūtys ne kokia nors retenybė, kad nebūtų galima pasisemti patirties iš tai jau patyrusių arba specialistų lūpų. Cha: mylėti pirmiausia reikia save. Keistis – nuo savęs. Tapti vyrui susidomėjimo ir geismo objektu. Ir ne atvira kova, o elgesiu ir išvaizda nurungti konkurentę, nustumti nuo scenos ir vėl tapti savo nuosavo vyro karaliene...
Tad štai ir pažvelgiau į veidrodį, kaip gi atrodo tas savimeilės objektas, nuo kurio privalau viską pradėti. Be abejonės, metas aktyviau sportuoti, pakeisti akinių rėmelius, apsilankyti grožio salone, įsigyti naujų drabužių. Taip, sau vis visko pagailėdavau, svarbiau buvo vyras ir vaikai. Tačiau šį kartą ėmiausi iš peties. Pokyčiai buvo daugiau negu pastebimi. Ir darbe, ir draugių būryje sulaukiau gausybės komplimentų. Tik mano vyras tų pokyčių net nepastebėjo. Nepamatė, kai pakeičiau plaukų spalvą ir ilgį. Nepamatė tų naujų akinių rėmelių ir naujos suknutės. Net padailėjusių linijų. Jam buvo nesvarbus net švelnus mano dėmesys. O miegamajame apskritai atsukdavo man nugarą – mat grįždavo iš darbo toks pavargęs!
Visa tai aš ištvėriau lygiai metus. Na, o kadangi gyvenome mano emigravusios sesers bute, vieną dieną sukroviau vyro daiktus į kelioninį lagaminą, ir pastačiau koridoriuje. Vaikams paaiškinau, kad tėvelis nuo šiol ir prausis, ir vakarieniaus, ir tas retas naktis, kai parsirasdavo namo, nebegrįš, o nakvos pas savo mamytę – neapsivertė liežuvis pasakyti vaikams, kad mus visus jis tiesiog iškeitė į jauną kūną. Vis dėlto nujaučiau, kad pamatęs lagaminą mano buvusysis sukels audrą. Tad dėl viso pikto vaikus išleidau vakaroti pas senelius, savo tėvus. Tačiau audra kilo vėliau, po gero mėnesio, kai mano brangusis sugalvojo sugrįžti atgal. Matyt, jaunoji gražuolė nebuvo tokia rūpestinga ir patikima gyvenimo palydovė, kaip aš. Bet čia jau ne mano bėda.
Atleidimo, susitaikymo ir pastangų išsaugoti šeimą limitas jau buvo išsekęs.
Prabėgus metams nepasakyčiau, kad man viskas klojasi puikiai. Kartais norisi pabėgti nuo vaikų paauglystės problemų. Kartais norisi kaukti iš vienatvės ir ilgesio. Bet tai vis tiek geriau, nei būti žeminamai ir jausti svetimos moters kvapą savo santuokinėje lovoje.
Skyrybos yra sunkus laikotarpis ir sprendimas abiems pusėms, ypač jeigu į tai įsivėlęs ir trečiasis žmogus. Pasidalinkite savo patirtimi, kada sužinojote, kad antroji pusė nori skyrybų ar pats suvokėte, jog norite skirtis? Koks elgesys ar situacijos jus prie to privedė?
Pasidalinkite savo istorija el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“, o įdomiausių istorijų autoriams padovanosime Frances Mayes knygas „Po Toskanos saule“.