Tačiau aš tikiu ateities mokytojo idėja – mokytojo, kuris turi autoritetą, kuris turi galimybę kūrybiškai dirbti, kurio darbas deramai įvertinamas. Manau, kad yra galimybių šią idėją paversti tikrove, tačiau reikia įgyvendinti keletą reikšmingų dalykų.
Pirmiausia, tai mokytojo atlyginimas. Mokytojo, jeigu jis neturi didelio darbo stažo, dar nėra apsigynęs mokytojo metodininko ar mokytojo eksperto vardo, atlyginimas yra artimas minimumui. Vyresni mokytojai už pilną krūvį gauna mažesnį nei vidutinis, atlyginimą.
Mokytojas iš savo asmeninių lėšų dažnai perka ir įvairius mokymo, kanceliarinius reikmenis. Pedagogas, gaudamas tokį atlyginimą, ne visada gali ir reikiamą knygą nusipirkti, nekalbant apie brangesnius tobulėjimo būdus. Apskritai, noras tobulėti, galvoti apie aukštesnes idėjas, kaip sako motyvacijos teorijų autoriai, pavyzdžiui, toks kaip A. Maslow, atsiranda tada, kai būna patenkinti žemesnieji poreikiai: kai žmogus yra pakankamai apsirūpinęs materialiai, jaučiasi komfortabiliai savo aplinkoje, gali pasinaudoti reikiamomis paslaugomis ir t. t.
Tačiau taip yra ne visada. Ne visi mokytojai gali pasigirti, jog yra patenkinti savo apsirūpinimu. Tad į mokytoją ir vaikai, ir tėvai, žiūri kaip į vargšą. Mokytojo profesijos prestižas smunka. Mokytojas dėl to jaučiasi prastai, sumažėja jo siekis tobulėti – o dėl to jo autoritetas dar labiau mažėja. Išeina toks užburtas ratas.
Taigi, kad būtina didinti mokytojams atlyginimus, yra kaip ir aišku, tačiau daugelis paklaus: o iš kur paimti lėšų ženkliam mokytojų atlyginimo pakėlimui? Biudžetas juk ne guminė valtis – jo nepripūsi. Tačiau lėšų biudžetui papildyti toli ieškoti nereikėtų: rimtai užsiėmus tirti ir išsiaiškinus korupcinius valdininkų nusikaltimus, biudžetas „išsipūstų“ kaip mat. Užtektų ne tik mokytojų, bet ir kitų biudžetininkų atlyginimams pakelti – netgi keliskart padidinti.
Kada mokytojo darbas bus deramai atlyginamas, atsisijos ir patys mokytojai: esant dideliam konkursui į darbo vietą, išliks tik tas, kuris tikrai turi gebėjimų ir pašaukimą dirbti mokytojo darbą. Dabar būna visaip. Netgi netyla garsus anekdotas apie tai, kad edukologiją studijuoti pasirenka tie, kurie „niekur kitur neįstojo“.
Antras dalykas, kurį būtina įgyvendinti, norint, kad mokytojo profesijos prestižas pakiltų, yra mokytojo laisvė veikti, dirbti kūrybiškai, pačiam spręsti, kokius darbo metodus pasirinkti. Pastaruoju metu ši mokytojo galimybė yra apribota visokiausiais griežtais reglamentais, itin šabloniškų planų rašymais, visokiomis niekam nereikalingomis analizėmis, refleksijomis ir savirefleksijomis, ataskaitomis ir t.t. Mokytoju nėra pasitikima, nors jis yra savo srities specialistas. Iš mokytojo reikalaujama pasiaiškinti dėl savo darbo, mokytojo darbą stengiamasi įsprausti į rėmus, suvaržyti jo idėjas. Taip mokytojas yra bukinamas. Jam apkarpomi sparnai. Mokymas ir ugdymas yra kūrybinė veikla, tad ji turi būti laisva: juk, pavyzdžiui, dailininkui nenurodinėjama, kaip jis turi tapyti, jam nereikia rašyti ataskaitų, kuriose pasiaiškintų, ar atitiko vienokius ar kitokius jam primestus rėmus.
Na, ir trečias momentas, kurį būtina įgyvendinti siekiant atkurti mokytojo profesijos prestižą, yra mokyklinės drausmės klausimo išsprendimas. Daugelis sako, kad mokytojas turi gebėti mokinius taip sudominti, kad jie klausytų ir net negalvotų apie nederamą elgesį pamokoje. Nemaža dalis teigia, kad mokytojas turi užsitarnauti pagarbą, tada jis nepatirs mokinių įžeidinėjimų. Deja, kas taip sako, nežino tikrosios situacijos, kas vyksta mokyklose.
Čia yra visokių vaikų ir visokiausių šeimų. Mokytojas gali būti itin didelis eruditas, savo srities žinovas ir puikus pedagogas, turintis gerų psichologinių įgūdžių, tačiau šiuolaikinėje mokykloje tikrai atsiras tokių mokinių, kurie mokytoją visiškai nesivaržydami pasiųs „ant trijų raidžių“, išplūs paskutiniais žodžiais, iškoneveiks, netgi pastums, suduos. Patyčių problema nūdienos mokykloje yra sprendžiama, tačiau dėmesys kreipiamas tik į patyčias vaikų, paauglių tarpe. Į tai, kad patyčios būna nukreiptos į mokytoją, mažai kam iš mokyklų vadovybės rūpi. Mokyklų vadovai neretai elgiasi taip, tarsi bijotų vaikų, nes jie juk turi dideles teises, jie juk neturi pareigų, todėl geriausiu atveju vaiką, pažeidusį tiek mokyklos taisykles, tiek viešąją tvarką, jie švelniai pabars ir paprašys, kad daugiau taip nedarytų. O visa kaltė kris mokytojui, jis bus skalpuojamas dėl to, kad „nesusitvarko“. O kaip mokytojas „susitvarkys“, jeigu pasakęs griežtesnį žodį tuoj bus apkaltintas psichologiniu smurtu?
Ir kaip toks beteisis mokytojas gali būti gerbiamas? Ir kaip gali nesmukti mokytojo profesijos prestižas?
Siūlau štai ką. Mokykla visgi yra vieša vieta. Čia galioja tokie patys įstatymai kaip ir visur kitur. Kodėl nepilnamečio mokinio tėvai neatsako už tai, kad jų vaikai pažeidžia viešąją tvarką savo keiksmais, patyčiomis ir kitokiu nestatutiniu elgesiu prieš mokytoją? Pilnametis mokinys gali atsakyti ir pats. Tiesiog reikalingas mokykloje etatas specialisto, kuris viešąją tvarką prižiūrėtų.
Kad mokytojo prestižas atsigautų, kad visgi būtų įgyvendinta ateities mokytojo idėja, turi pasistengti ir patys mokytojai. Jau nekalbu apie tai, kad mokytojas turi nuolat tobulėti, pats mokytis, tobulinti savo profesines žinias. Mokytojas turi tobulinti ir savo, kaip žmogaus, asmenybę. Daug kas sako, kad mokytojų kolektyvas yra specifinis.
Tačiau gal pabandykime, atėję į darbą su kolegomis bendrauti dalykiškai, nesivelti į smulkmeniškus aiškinimusis, kurie sukelia erzelį (pavyzdžiui, viena mokytoja isteriškai aiškina kitai; „Tavo vaikas mano vaikui sulaužė penalą, kokia tu mokytoja, kodėl nesužiūrėjai, ajajai, ką dabar daryti...“), neužsiminėti apkalbomis, o daugiau palaikyti vienas kitą, padėti vienas kitam.
Visa tai įgyvendinus, mokytojo profesijos prestižas tikrai turi atsigauti.