Ta moteris atrodė tvarkingai apsirengusi, rami, tačiau kitoje stotelėje ji susitiko savo draugę. Prie manęs stovėjo du studentai – vienas, matyt, iš Azijos šalių, kitas – afroamerikietis. Moteris pradėjo dėstyti savo kalbą apie Lietuvos dabartinę padėtį sutiktai draugei. Taip įsijautė – praktiškai rėkė. Kalbos apibendrinimas: moteris ne kartą paminėjo, kad būtent tokie žmonės vagia iš lietuvių darbus ir gyvenimus. Galvoju: oi bjauri, kokius dar darbus iš tavęs jie asmeniškai vagia? Kuo tau jie taip užkliūna?

Tačiau jos mentaliteto duobėms nebuvo galo.

Į autobusą įlipo grupelė vaikų. Pakėliau akis pažiūrėti – grupelė nemaža, o iš vaikų nė garselio. Matau: tai vieno, tai kito vaikučio ausytės kaip kaladėlės, o tyli jie todėl, kad bendrauja ženklų kalba, matyt, kurtieji. Specialai stebėjau moters elgseną: ji taip pat pastebėjo, kad vaikai bendrauja kitaip. Atėjus laikui išlipti vaikams, vienas berniukas vos vos užkabino moters petį. Tada prasidėjo: „Kvailys tas mažvaikis, net atsiprašyti nesugeba, fui“. Apstulbau: kaip jis tau atsiprašys? Gal turi specialią lentelę su užrašu „atsiprašau“? Baisiausia tai, kad vaikas po to palietė moters petį, taip švelniai švelniai lyg atsiprašytų. Moteris pažiūrėjo į vaiką veriančiu žvilgsniu. Gaila vaikų, negali girdėti, gaila moters, nes negali mąstyti.

Siaubas, apie kokią toleranciją galime kalbėti? Kokio bjaurumo reikia būti, kad apkalbinėtum kurčiuosius ir kitataučius? Piktais žvilgsniais mėtėsi visas autobusas. Persėdau, nes jaučiau svetimą gėdą už tai, ko nepadariau. Ir ne tik: prie tokių žmonių, kurie viešoje vietoje nesugeba pasilaikyti savo nuomonės, būti net šlykštu. Būkite, lietuviai, paprastesni, nesusireikšminkite per daug (kalbu apie tokio žemo mentaliteto žmones, tikrai ne apie visą tautą).

Linkiu visiems mylėti visus ir smerkti tuos, kurie meilę kitiems įsivaizduoja kaip patyčias.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!