Dabar gyvenimas susiklostė taip, kad mūsų šeimoje yra šuo: nei didelis, nei mažas, labai žaismingas ir charakteringas, ir labai mylintis mus. Kiekvieną kartą, iš kur nors grįžus, jis pasitinka šokinėdamas, lakstydamas ir vizgindamas uodegą kaip kokiu propeleriu. Žiūrint televizorių ateina susisuka prie kurio nors iš mūsų ir snaudžia arba vaikšto ratais ieškodamas ką pridirbt ir tokiu būdu rodydamas – „pažaisk su manim“.

Aš keliaudamas į darbą, ar iš jo, kartais pastebiu gatvėmis besiblaškančius šunis ar kates, kurie akivaizdžiai neturi šeimininkų ir yra neprižiūrimi. Automatiškai kyla mintis – kaip jie čia atsirado? Galiausiai vis tiek prieinu išvadą, kad tai yra tų besiblaškančių gyvūnų buvusių šeimininkų atsakomybės nebuvimas. Dalis žmonių vis dar mano, kad gyvūnas yra žaisliukas ir kai nepatinka ar nepatogu, jį galima tiesiog išmest, juk jis neturi jausmų, niekam nepasiskųs ir nepasakys kas jo atsikratė. Tokie žmonės eina lengviausiu, savanaudišku keliu – svarbu man bus lengviau, o kad gyvūnui, kuris jus mylėjo, prie jūsų glaudėsi, teikė džiaugsmą, bus sunku – vienodai.

Apie tai pakalbėjom šeimoje ir galiausiai nusprendėm aplankyti keletą prieglaudų ir sužinoti, kokia yra realybė, kaip ir kokiu mastu yra atsikratoma gyvūnais, koks jų gyvenimas prieglaudose ir ar greitai jie suranda naujus namus.

Iš anksto susitarę (prieglaudose savanoriaujantys žmonės neturi daug laisvo laiko, nes turi atlikti daug darbų) visur buvome labai maloniai priimti, žinoma, ir dovanų gyvūnams atvežėme. Nedetalizuosiu kiekvieno apsilankymo, bet apsilankę keliose prieglaudose sužinojome, supratome ir pastebėjome daug svarbių dalykų, rekomenduoju prieglaudose apsilankyti ir Jums.

Iš tikrųjų, pabuvojus prieglaudose supranti, kokia realybė. Kiek daug gyvūnų yra niekam nereikalingi... Ačiū, kad yra žmonių, pasišventusių žmonių, kurie dirba dėl gyvūnų, stengiasi užtikrinti bent svarbiausius jų poreikius. Beje, į vieną iš prieglaudų, mums besilankant, atvyko mums dar negirdėtas dalykas – tai beglobių gyvūnų labdaros ir paramos fondas. Jie prisistatė su šūkiu ir kaip supratome pavadinimu – „Drauge“, taip pat maloniomis šypsenomis, kalnu maisto ir paklotų gyvūnams. Turėjome puikią progą pasidomėti ir išgirsti apie šio fondo veiklą.

Įdomu buvo tai, kad jie užsiima ne tik aukų rinkimu, kaip daugelis fondų, bet ir renka iš žmonių aukojamus daiktus, ir juos parduoda, žinoma, už simbolinę kainą. Taip patenkintos lieka visos pusės – žmogus nusiperka daiktą, kurį gali naudoti, o tuo pačiu paremia beglobius ir likimo (dažniau žmogaus) nuskriaustus gyvūnus.

Labai džiaugiuosi ir tai yra sveikintinas dalykas, kad visuomenė vis dėl to vis labiau supranta – beglobių gyvūnų problema egzistuoja ir ji didėja. Taigi ši patirtis mūsų šeimai davė labai didelį supratimą apie gyvūnų atsikratymo, nepriežiūros mastus, tolimesnį jų likimą ir gyvenimą prieglaudose. Kaip sakant – kol nepamatai iš arti, tol nežinai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.