Šventoji. Nedidelis kurortinis Palangos priedas, kurio įvaizdis šiais laikais nėra pats geriausias. Tačiau kiek nostalgijos susiję su šia vieta... Atostogos su tėvais, daug erdvės, laisvė, paauglystės draugai. Kas, kad „patogumai“, jei taip galima pavadinti dvokiantį baraką, yra kitoje gatvės pusėje, o virtuvė už 100 metrų, ar tokie dalykai rūpi, kai tau 12 ar 14 metų? Ir kažkodėl prisiminimuose tik saulė ir jokio lietaus. Na, čia jau iš serijos „prie ruso man buvo geriau“, kas supranta.
Vienu žodžiu, traukia mane į tas vietas iki šiol, nors tu ką. O čia dar draugas vis kasmet nuvažiuoja ir nesiskundžia, sako, jau ir namelių naujų pristatyta, su virtuvėlėmis ir tikrais tikrais patogumais, ilsėkis ir norėk. Lyg tyčia vasara link pabaigos, savaitgalį jokių konkrečių planų ir dar orą žada bent pusėtiną. Įkalbu savo antrąją svarbesniąją pusę, atidedam potencialų kultūros renginį ir bandom ruoštis. Ieškau namelio – ir privatumo daugiau, ir dviračius yra kur pasidėti, ir dar ta veranda, kur gali ramiai gerti kavą (arba ne tik kavą, bet apie tai nerašysiu, negalima šiais laikais, galvokite, kad šito neskaitėt), spoksodamas į besileidžiančią saulę.
Draugo nurodyta poilsinė lyg tyčia užimta, bet ar tai problema? Keli kompiuterio klavišo spustelėjimai, ir štai mes portale priejuros.lt, namelių ten pilna, su nuotraukomis, ir net vieta žemėlapyje nurodyta, tik rinkis. Atsirenku kelis ir bandau laimę.
– Ar turite namelių šiam savaitgaliui?
– Kiek jūsų bus? – klausia nelabai patenkintas moteriškas blasas.
– Dviese (o ką?)
– Dviems neturim. – taškas, ryšys baigėsi.
OK, supratau, mūsų daug, o jūs – viena, visi prie jūros nori. Tačiau graužia mane kažkokia abejonė. Gal vis tik bent kažką pasiūlyti turi, tik neišsiduoda? Kam kitaip klausti, kiek mūsų bus? Turime mes juk net Sovietų Sąjungos didvyrių, kurie ir kankinami neišdavė, ką žino.
Bandau dar kartą, jau kitu numeriu, šįkart rimčiau moraliai pasiruošęs:
– Ar turite namelių šiam savaitgaliui?
– O kiek jūsų bus?
Jie, matyt, tuos pačius šnekėjimo kursus baigė, visų kalba vienoda.
– Dviese (na gerai jau…)
– Dviems namelių neturim.
Cha, manęs dabar lengvai nepaimsi:
– Bet ar turit laisvų namelių?
– Betgi parašyta (skelbime), kad optimalus gyventojų skaičius namelyje 4, o gali gyventi ir 6.
Yes, išsidavė. Dabar jau neišsisuks:
– Bet ar jums yra skirtumas, kiek mūsų tame namelyje gyvens? Taigi sakau, optimalus gyventojų skaičius 4, o gali gyventi ir 6.
– Na, o dviems už kiek išnuomotumėt?
Pauzė. Beveik girdžiu per telefoną, kaip valstietiškoje galvoje sukasi mažyčiai dantratukai: kiek čia dabar pasakyti? Velnias, pasakysiu per daug, tai neims, o sekmadienį net lietaus pažadėta. Bet jei paleisiu pigiai, tai, žiūrėk, ims ir privažiuos liaudies, taip ir bent desėtkas Euriukų į minusą. O gal ir tas sumokės brangiai, jei jau visą namelį nori porai žmonių imti, ponas, matote. Ir dar tos kainos lyg tyčia internete nurodytos, nesvarbu, kad nuo iki, žiūrėk, nebūtų žmonėms kur apsistoti, paimčiau ir daugiau.
Pagaliau išspaudžia:
– 60 eurų už naktį, – ir čia pat, laimingas, kad pavyko pasakyti nemažą kainą, prapliumpa ilgai kauptų žodžių srautu: – Su tais priejuros.lt negaliu susitarti, jie man neleidžia kainų keisti, be to, žinokite, nors Energetike (o gal Elektrike ar Santechnike, nebepamenu, nelabai klausiau) nameliai pigiau, bet ten seni, smirdantys, o pas mane naujutėliai, dar medžiu kvepia, tratatata.
Na, kvepia tai kvepia, pats matau nuotraukose, kad blogai neturėtų būti. Juolab kad kitų ieškoti kažkiek jau ir tingiu, nelabai man įdomu, kas ten kur smirda ar kokios jo problemos su portalais, ačiū, kad nepasakoja apie savo šeimos problemas, todėl beveik pertraukiu:
– Gerai, imu. Ką dabar man daryti?
– Perveskit avansą man į sąskaitą ir būtinai būtinai nurodykit telefoną ir nuo kada iki kada užsakote. Ir būtinai perskambinkit, kai pervesite. Koks jūsų vardas?
Pasakau. Atsisveikinęs pervedu pinigus, surašau viską detaliai vengdamas sutrumpinimų ir skambinu.
– Kas čia skambina? – per tas dešimt minučių mano numeris tapo nepažįstamu.
Tiek to, prisistatau, suprantu, kad galiu ramiai važiuoti, pinigų atėjimą jis dar patikrins. Galvoju tą patį, ką galvojo Užkalnis – aš tai dar kalbu lietuviškai, įdomu, kaip sektųsi aiškintis anglakalbiui. O parašyta, kad šeimininkai šneka angliškai.
Pirmos dalies pabaiga, nepraleiskite ir antros.
Antra dalis
Penktadienio pavakarys, saulutė šviečia, išgerti... oi, ne tą norėjau parašyti, pamirškit, tiesiog sėdime mašinoje ir riedame jūros link. Nors kelias apkrautas, dauguma vairuotojų geranoriški ir kultūringi. Lieku prie savo nuomonės, kad, nepaisant visų gąsdinimų, moralizavimų ir baksnojimo pirštu į užsienį, kur viskas daug labiau, vairavimo kultūra pas mus kasmet vis gerėja. Beje, ne formalus kiekvieno ženklo ar linijos laikymasis, o būtent kultūra, t. y., atsižvelgimas į aplinkinius, o ne vien žiūrėjimas savo interesų.
Surandame vietą. Skambinam. Eilinis „o kas čia skambina?“, jau baigiu priprasti. OK, čia mes, kur namelį užsakinėjome.
– Taigi jūs tik nuo šeštadienio. Laba diena... Taigi rašiau žiūrėdamas į kalendorių, tikrai nepripainiojau.
– Ne ne, parašiau jums juo penktadienio.
– J***matj J***matj, ką dabar daryti? Taigi kaip tik tie, kas gyveno namelyje, paprašė pratęsti dienai, ir pratęsiau, nes jūs tik nuo šeštadienio. Na palaukit, atvažiuosiu.
Susitinkam.
– J***matj J***matj. Taigi jūs tik nuo šeštadienio. Matyt, sistemoje kažkas susimaišė.
Tyliai sau galvoju, kokia ta sistema – kreida ant sienos ar pieštuku ant tualetinio popieriaus. O gal pirštuku ant to paties tualeto durų? Aha, patikėjau, ėmė taip ir susimaišė, ir, lyg tyčia, nors mažumą nepatogu, bet neblogai išeina – iš šitie nepabėgs, nes miestelis perpildytas, ir dar anie susimokėjo. Vėlyvas praregėjimas: tokiu atveju esi visiškai beteisis, nieko neįrodysi, niekam nepasiskųsi ir nieko nepareikalausi. Déjà vu, šį kartą prisiminiau kelių metų senumo atvejį tame pačiame mūsų pajūryje – sesuo sutarė dėl nakvynės, pažadėjo, kad viskas bus, o atvažiavus buvo pareikšta, kad kažkas atvažiavo anksčiau: jūs, matote, tik susitarėte, maža ką žmonės susitaria, o anie davė pinigus. Beje, kai telefonu žadėjo, avanso nė neprašė.
– Na, bet nepergyvenkit, aš jūsų taip nepaliksiu, duosiu jums LIUKSĄ su ATSKIRAIS patogumais tai nakčiai, su VERANDA, jums patiks.
Ką daryt, nameliai ir miestelyje visi užimti, nieko geresnio negausim. Žiūrim „liuksą“. Pasarasis – tai kambarys sovietinio laikotarpio privačiame name, aplipdytame priestatais iš visų pusių. Užeiname į siaurą tamsų koridorių, dešinėje už pravirų durų kažkoks tipas valgo, sėdėdamas, ant lovos. Šeimininkas baksteli į duris kairėje, ant kurių užrašyta „Tarnybinis“:
– Čia bus jūsų atskiri patogumai – dušas ir tualetas.
Aha, o kambarys kur? Ogi antrame aukšte, ir eiti teks laiptais per bendrą koridorių... O žmona net chalato nepasiėmė, manė, namelyje neprisireiks. Antrame aukšte vestibiulis ir keturios durys, matyt, tų „liuksų“ ten ne vienas. Įsirėmus pečiu į duris pavyksta atrakinti.
Viduje – dvi dvigulės lovos, nedidelė spinta ir staliukas su praėjusio šimtmečio televizoriumi. Veranda – tai tiesiog nemenkas balkonas, bendras su kaimynais ir be jokios rimtesnės pertvaros, pasisuki į tą pusę ir jau matai, kas jų kambaryje vyksta, išeini ryte rankšluosčio padžiauti, o kaimynė geria kavą ir į tave žiūri. „Verandoje“ arbatinukas ir mikrobangė, čia, matyt, laikoma „virtuvę“.
– Čia jūsų dušo raktas, pasinaudoję atgal padėkit, kad kaimynai galėtų paimti.
– Palaukit, taigi sakėt, kad dušas atskiras?
– Na taip, aišku, atskiras, jūsų ir kaimynų atskiras.
– Matyt, mes skirtingas kalbas mokėmės ir tas pats žodis reiškia mums ne tą patį...
– Tai kiek už šitą „liuksą“ norit?
– 60 EUR. Čia juk net 4 miegamos vietos!
Na žinoma, dar padėk čiužinį ant grindų ir kitą į balkoną, bus 8.
– Taigi toli gražu iki namelio, tiek mokėti nenoriu.
– Na gerai, 50.
Ką daryti, gatvėje nemiegosi. Žmona nuėjo išbandyti dušo ir iš karto grįžo, sako, NE, į tokį neisiu. Pagalvojau, po jūros gal ne toks jau ir purvinas esu. Einu valytis dantų. Visų durų rankenos kliba.
Siurprizas: iš čiaupo tik šaltas vanduo. Gal duše ir šilto yra, bet tiek to. Naktį iš kelių aplinkinių klubų pro pravirus langus bumčikas girdisi taip, kad gali pritarti dainininkams (tai nėra savininko kaltė, nors įspėti turėtų, o ir tiems, kas po mūsų nuomosis, aktualu žinoti). Šiaip taip užmiegam. Ryte girdžiu labai jau linksmus balsus lauke, pašnekesys vis garsėja, kartkartėmis pereidamas į dainas.
Apsižvalgau: matyt, dar vieno „liukso“ gyventojai savo likimą skandina paplokščio buteliuko turinyje. Ką padarysi, tylos metas pasibaigęs.
Šeimininkas:
– Tai jūs dabar galit eiti prie jūros, ilsėtis, paskui neskubėdami persikelsit.
Ačiū už patarimą, be tavęs nežinojau, ką ir kaip man daryti. Norim tik greičiau persikelti.
– Gerai gerai, išsikels tuoj anie gyventojai, turiu aš dabar jums tarnauti, kad jau taip nutiko.
Viskas aiškėja... Čia ne jis parduoda, o mes perkame, toli gražu ne. Nesvarbu, kad pinigus mokame. Jis, vargšas, matote, tarnauja turčiams, kurie patys nebežino, ko nori, GAUNA, ir dar LIUKSĄ, ir nepatenkinti. Tačiau namelį gauname. Iš tiesų tik tada ir patikėjau, kad neapgaus dar kartą. Net galėjom pasirinkti iš dviejų. Reikia pasakyti, tie nameliai tikrai neblogi, nauji, yra viskas, ko reikia – virtuvėlė, dušas, atskiras miegamasis. Ir papildomas bonusas – tylesni kaimynai.
Aišku, keturiems suaugusiems tikrai nebūtų komforto, jau nekalbant apie „neoptimalius“ šešis, bet dviems ar porai su vaikais – pats tas. Tačiau kartu matosi ir noras sutaupyti bet kokia kaina. Miegamajame krištolinė lempa, pagal vaizdą dar nuo sovietų laikų, na, šviečia, aišku, bet kažkaip net juokinga. Nenusakomo senumo elektrinė plytelė su vienintele kaitlente. Šakučių gal trys rūšys, šaukštelių ir dar daugiau. Beje, panašūs įrankiai buvo ir „liukse“. Nelabai ir supratau, iš kur tiek senų stalo įrankių įmanoma prisirankioti. Puodas lygiai vienas. Investuojant nemenkus pinigus į namelius taupyti tokioms smulkmenoms ir taip gadinti bendrą įspūdį tai dar reikia sugalvoti...
Nuoroda, jei kas vis tik sumanytų ten važiuoti.
Na ir kokios išvados? Sakyčiau, pagrindinė pamoka: jei nepažįstate šeimininkų asmeniškai, geriau telefonu nesitarti, nes likti ant ledo tikimybė, kaip parodė praktika, yra didelė. Mūsų pajūrio verslininkai primena mūsų valstiečius – jiems susitarimas galioja tik tol, kol nėra geresnio varianto. Net ir išankstinis apmokėjimas jums nepadės, na, nebent gautumėt pvz. raštišką patvirtinimą, tada galėtumėte pagrasinti nemenkais finansiniais nemalonumais ir gal savo ir gautumėte. Jau geriau per booking.com, anie, kiek žinau, už tokius dalykus iš karto taiko sankcijas.
Ir keli patarimai nuomotojams, nemanau, kad paklausys, bet gal nors pamatys, kaip jie atrodo iš šalies:
Supraskit vieną kartą, tai ne jūs duodate, o mes gauname. Jūs, jei nežinojot, parduodate ir uždirbate, o mes perkame ir mokame pinigus. Klientai nėra nei jūsų draugai, nei giminaičiai, todėl elkitės atitinkamai ir išlaikykit bent minimalų mandagumą.
Aiškiai ir tiesiai atsakinėkit į klausimus, kai jūsų paklausia, ir nešnekėkit to, ko jūsų neprašo.
Ką pažadėjote, tą ir padarykite, žinokite, gal kada ir uždirbsit 10 EUR mažiau, bet ilgalaikėje perspektyvoje atsipirks. Dabar atsiliepimų internete laikai, nesvarbu, kad tas klientas pas jus buvo pirmą ir paskutinį kartą, nors gal jau tą supratote iš mano rašinio.
Neaiškinkit svetimiems žmonėms, ką jie turėtų ar galėtų daryti, pataupykit patarimus savo vaikams.
Nustokit kišti beprotiškus kiekius žmonių į kamaraites. Gal tam kartui kažkiek daugiau uždirbate, tačiau kartu gaunate kontingentą, dėl kurio paskui patys skundžiatės. Ir dar vardan tų kamaraičių sėdit per dienas saulėkaitoje palei kelią vietoje to, kad užsiimtumėt kažkuo produktyvesniu. Pagaliau tie, kas turi pinigų ir galėtų jums sumokėti daugiau, pakelėse nakvynės neieško.
Pabaigoje noriu padėkoti Andriui Užkalniui, kuris mane įkvėpė pirmam per kelis desėtkus metų literatūriniam darbui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.