Kai kretantis senolis nespėja pereiti per žalią šviesą (pvz. perėjoje prie Jasinskio g. Vilniuje, kur šviesoforas ima mirksėti tik įpusėjus kelią per perėją, arba prieš Katedrą, kur visad žmonių srautas), jam imama pypinti kaip išprotėjus, tarsi tai paskubintų nebeveikiančius sąnarius...
Sėdėjau troleibuse, nugara į priekį. Troleibusas atseit per greit užlindo prieš lengvąjį automobilį, tai vairuotojas ne tik pasiutęs ėmė daužyti kumščiais į vairą ir pypinti, bet dar apvažiavęs ir užkirto kelią. Manau, nereikia nė sakyti, kad civilizuotame pasaulyje tai būtų paskutinis pasivažinėjimas, arba tokio išvis nebūtų, nes nebūtų išduotos teisės neadekvačiam asmeniui...
Išvykdamas tepažinojau šviesaus atminimo kunigaikštį Vildaugą ir indiškąją Rožytę, o dabar – nelyginu, bet visas Gedo prospektas nusėtas benamiais. Viešėjau Vilniuje dvi savaites ir įsiminiau bent dešimt varganųjų „verslinykų“, kasdien marširuojančių Gedo prospektu – moterį trumpais žilais plaukais, vyrą su priekyje išplyšusiomis kelnėmis, tėvą ir sūnų, renkančius butelius ir nuorūkas iš lauko kavinių, du senius, vieną prie Katedros durų cituojantį Šventąjį Raštą, kitą – prie Dramos teatro klūpantį, kelis jaunuolius, iš šiukšlinių renkančius butelius... Dar močiutę, matyt, naujokę – stoviniavo irgi netoli Dramos teatro su ištiesta ranka. Prašyt garsiai neprašė, tik tokiu „susimilkite“ žvilgsniu į praeivius žiūrėjo. Niekas nedavė, aišku. Kitą močiutę mačiau nedrąsiai išdėliojusią veltinukus ant suoliuko, gal parduodančią... Nelegaliai, aišku... Bet širdį kažkaip suspaudė, tiesą sakant.
Kaip gyvas nebuvau matęs dienos šviesoj tokio vaizdelio: Stoties rajonas, tarp autobusų slenka tokia būtybė – riebaluoti peroksidiniai plaukai, plastikiniai batai, per suplyšusį (atseit tinklinį) drabužį matyti liemenėlė... Na, žinot, jei už tokią dar kažkas moka, tai, matyt, jau nekas... Juodas humoras, aišku. Baisu, kad prostitutės, ir dar tokio lygio, atvirai medžioja klientus vidury baltos dienos... Aišku, tam visam Stoties rajone tai visi irgi kaip vargetos, nesuprasi net, kur išmaldos prašo, kur šiaip stoviniuoja. Vienas vyras, gal 30 metų amžiaus, užkalbino, paprašė pinigų ar tai sūnui kad kažką nupirktų, ar dar kažkam. Kai pamatė, kad kalbu telefonu, mandagiai atsiprašė ir nuėjo. O į benamį iš visos minios mažiausiai panašus... Bet šiaip, iš aprangos sprendžiant, ne kažin kas Tėvynėj... Ne kažin kas...
Pasižvalgiau iš smalsumo po butų kainas skelbimuose, tai užmačiau Žemaitės gatvėj Vilniuje keletą variantų po 50-60 tūkst. eurų. Jūs rimtai? Ten mano tėvai gyvena, tai kai lankiau, prie mano akių narkomanai ant žolės saulės smūgį gavę gulinėjo. Dar mačiau naują projektą, net nereklamuosiu pavadinimo, irgi tose pagerintose vietose. Tai naujos statybos namas, apie 1500 eu už kvadratą, o priešais, už kelių šimtų metrų – garažai, kur nuo senų laikų renkasi zombiai, butelių pridaužyta, švirkštų primėtyta... Juokingiausia, kad reklama – „jūsų ŠEIMOS svajonių namai“... Nebent būsimų emigrantų, mačiusių, kaip sakoma, „tikrą“ gyvenimą...
Pinigų trūkumas nekilnojamo turto skelbimuose atsispindėjo irgi: žmonėms kaip butus prakiša ir slėptuves, ir rūsius, ir neįrengtas palėpes – savo dalį, trys metrai į tris metrus... Žodžiu, kažkoks košmaras. Ką, Vilnius jau San Francisku tapo? Taip gviešiasi visi bent metro žemelės? O kainos nerealios. Butai centre – už namo, ir tikrai nemažo, kainą; 5 kambarių butas Šeškinėje – daugiau kaip milijonas pavertus litais... Trijų kambarių butas Šnipiškėse – 389 000 eurų. Keturių kambarių butas Naujamiestyje, Rotundo gatvėje – 845 000 eurų arba beveik 3 milijonai litų... rašo, kad parduotas! Bet topas, aišku, 1 500 000 eurų (daugiau kaip 5 milijonų litų) keturių kambarių „penthausas“ Konstitucijos prospekte, už kelių šimtų metrų nuo Šnipiškių medinio lūšnyno… Jooo… Nežinau, kas ten pas jus darosi…
Dar įdomus dalykas – lauke +30, o girtų žmonių pilna. Ta prasme, greitukės į visas puses laksto, o į troleibusą įlipa girtutėlė moteris (ne asociali iš pažiūros). Man, blaivam ir stipriam, širdis kalatojasi, prakaitas žliaugia, o čia gležna moterytė susmunka ant sėdynės… Kur tokių protas… Ir dar tos visos istorijos apie vaikus ir šunis, paliktus mašinose. Na tikrai nebežinau, ką ir bepakomentuoti…
Kalbant apie penktadienio vakarus – baliavoja lietuviai kaip visada. Pamenu, ėjau per Pilies gatvę ir išgirdau juoką nuo kavinės pusės ir iškart supratau, kad juokiasi užsieniečiai, nes lietuviai, kai įkaušta, žviegia kaip hienos. Ir tikrai – kiek toliau jau stovinuoja tautiečiai, su cigaretėm ir alaus buteliais, ir tikrai nejauku pro tokius eiti, nes žinai, kad labai greitai juokas gali virsti „ar nori į galvą?“. Tokia jau ta mūsų gėrimo kultūra… Praeitais metais Lietuvoje buvau nuo rugsėjo pirmos, tai mačiau, kaip elgiasi girtutėliai škotų sirgaliai – ant kojų nepastovi, bet mojuoja kameroms, glėbesčiuoja praeivius, šypsosi, nulis agresijos… Sakykit ką norit – lietuviai jų vietoje kabinėtųsi ir ieškotų problemų… Gražiai švęsti jie dar nemoka…
Žodžiu, likau nusivylęs.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.